Radviliškio ligoninė laukia gydytojų, tačiau kol kas jų viliojimo sumos tik auga.
Radviliškio rajono valdžia ir vėl sugalvojo būdą, kaip privilioti gydytojus į rajoną. Iki šiol siūlyta 15 tūkst. eurų vienkartinė išmoka, bet, pasirodo, šiandien tai jau tik menkniekis. Kaimyninės savivaldybės, matyt, siūlo daugiau, todėl meras Kazimieras Račkauskis žada tarybai pasiūlyti naują skaičių – 25 tūkst. eurų. Tarsi gydytojų stygius būtų ne Lietuvos masto problema, o tik Radviliškio „užmarštis“, kurią pataisys didesnė suma.
Tačiau klausimas paprastas: jei 15 tūkstančių nieko nesuviliojo, kodėl 25 turėtų būti stebuklingas skaičius? Ir kur logika, kai vienam gydytojui planuojama sumokėti sumą, už kurią Radviliškio poliklinika ar ligoninė galėtų nusipirkti bent jau normalios įrangos, o ne tik dar kartą nudažyti tas pačias sienas?
Ligoninės direktorė Aušra Čiūdarienė neslepia – gydytojai Radviliškyje nesiveržia dirbti. Ir tikrai ne vien dėl pinigų. Gydytojas renkasi aplinką, sąlygas, kolektyvą, karjeros galimybes. Radviliškio valdžia, panašu, vis dar mano, kad žmonės – kaip krepšinio legionieriai: duok didesnį kontraktą, ir jie jau bėga į aikštelę.
Tuo pačiu metu savivaldybė atrado dar vieną „stebuklingą“ receptą – slaugos studentams mokėti 250 eurų stipendiją. Idėja gera, bet realybė tokia: už tokią sumą jaunimas šiandien susimoka bendrabučio kambarį ar mobilųjį internetą, bet tikrai nesirenka gyvenimo kelio. O įsipareigojimas trejus metus dirbti Radviliškyje greičiau skamba kaip bausmė, o ne privilegija.
Savivaldybės biurokratai dar priduria, kad „tai nėra dovana už gražias akis“. Žinoma, ne – tai tiesiog desperatiškas bandymas užkamšyti sveikatos sistemos skyles. Tik klausimas, ar jos kamšomos galvojant strategiškai, ar tiesiog tam, kad būtų galima pasigirti „kovojame dėl gydytojų“.
Valdžia šiandien kalba apie stipendijas ir išmokas, bet kodėl niekas nekalba apie darbo sąlygas, modernesnę įrangą, galimybes specialistui tobulėti vietoje, o ne tik skaičių, kuris patenka į tarybos posėdžio darbotvarkę?
Radviliškis jau ne pirmą kartą bando nupirkti tai, kas iš esmės neperkama – gydytojų norą dirbti čia. Gal reikėtų ne tik numesti pinigų, bet ir pagaliau pasvarstyti, kaip padaryti, kad šiame rajone žmogus norėtų gyventi, kurti šeimą ir dirbti? Kol kas atrodo, kad valdžia tiesiog tiki, jog didesnė meškerė automatiškai pagaus daugiau žuvies. Tik kas, jei tvenkinyje žuvų paprasčiausiai nebėra?
About The Author
