V.Mikalauskis apie nuostabias priemones užmušti laiką

0
540
Vytautas Mikalauskis, Psichikos sveikatos centro socialinis darbuotojas.

Kartais mane apninka sadistiškos mintys. Ypač perskaičius kai kurias knygas. Šįkart tai buvo „Tyto Albos“ leidinys neva „vieno žinomiausio“ šiuolaikinių prancūzų rašytojų F.Beigbeder kūrinys „Žmogus, kuris verkia iš juoko“, išleistas Vilniuje 2020 m. Teoriškai romanas, bet … pradedam.

Pradžia

Šiaip jau tyto yra paprastas pelėdos pavadinimas, ne, galime pridurti liepsnotąsias pelėdas. Alba turi dvi prasmes. Pirmoji – trubadūrų (nebandykite versti iš rusų kalbos, nes gausis vamzdis (kaminas) kvailė. Tai provansališkas žodis, reiškiantis aušrą ir kartu dainą atsisveikinant su mylimąja auštant. Antroji albos žodžio reikšmė yra kilusi iš lotynų kalbos (balta) ir reiškia katalikų kunigų baltą liturginį drabužį, panašų į ilgus ir plačius marškinius. Atrodo šį kartą leidykla paleido šūvį į dangų, bet dėl skonio nesiginčysi. Mano nuomone, tai tobulas romanas iki gyvos galvos įkalintiems asmenims: romane dominuoja seksas, narkotikai, palaidas gyvenimo (o gal derėtų sakyti, prancūziškas) būdas. Šiaip nuostabi priemonė „užmušti“ laiką, nors pasitaiko ir įdomesnių minčių. Štai ir turėtų kuo užsiimti nuteistasis, nes knygą pirkau su septyniasdešimt procentų nuolaida. Ne iš godumo, nes žinau ir skaičiau ženkliai įdomesnių ir įtraukiančių šio autoriaus kūrinių. Be to, rašymas apie knygas – ideali priemonė kamuoti ir savo skilties skaitytojus. Toliau vėl apie knygas, tik kiek kitu požiūriu. Vienądien važiuodamas Vasario 16-osios gatve pamačiau gražų, įmitusį, akivaizdžiai naminį, bet išleidžiamą laukan negyvą rainą katiną. Iš kitos gatvės pusės, kur gyvena gausi kačių kolonija, vis ateidavo įvairiakailiai kniaukliai. Iš toliau apuostydavo bičiulį ir taip atsisveikinę eidavo šalin. Kažkodėl neabejoju, kad rainį partrenkė koks nors nuo kvaišalų apspangęs „bumbčikų“ vairuotojas. 

Kuo čia dėtos knygos? Vykau į Laisvės alėją, kur tikėjausi nutverti simpatišką blondinę, kuri rašydama savo diplominį darbą pasiskolino iš manęs velnio tuziną knygų ir eilę metų, nors susitikus žadėdavo tuoj pat grąžinti, bet išsiskiriant iš karto apie duotus pažadus pamiršdavo. Šnektelėjau su darbdaviu, tiksliau centro pavaduotoja. Grįžtant katino ant gatvės jau nebebuvo. Esu didelis optimistas. Tikiuosi, kad jį paėmė šeimininkai ir kur nors kultūringai užkasė. Ką aiškino mažai mergaitei šį vaizdą mačiusi mama, stumiantį dar ir mažą vežimėlį, nesiruošiu spėlioti. Aš tik skėstelėjau rankomis, nors knietėjo užkelti rainio kūną bent jau ant gatvės bordiūro. Esu girdėjęs istoriją kaip partrenktą katiną dar kartą specialiai pervažiavo „furistas“. Kad nesikankintų? Mintyse palinkėjau jam to paties. Po to, sekmadienį, matyt, žinant mano žvėrišką charakterį, knygos atsirado. Kelias dovanojau to pageidavusiai skolininkei, likusios apsigyvens (jau gyvena) bibliotekoje. Blogiausiu atveju, jos taps antrine žaliava, kuri kažkiek saugos gamtą. O šių knygų sielos it to rainio, gulėjusio ant gatvės, gyvens amžinosios medžioklės, atsiprašau, knygų – šalyje. Po knygų atėjo eilė ir vietos spaudos apžvalgai.

Apžvalga

„Visuomenės balsas“ driokstelėjo nemirtingą pastebėjimą: „Imantų“ bendruomenė pasirinko (atminimo) akmenį vietoje vandentiekio trasų įrengimo. Nežinantiems priminsiu, kad šis akmuo buvo skirtas rašytojui Gintarui Beresnevičiui, jei neapgauna atmintis, tai ant akmens yra įamžinta padėka rajono eksmerui. Mano nuomone, vandens ir nuotekų trasų imantiškiai negavo todėl, kad šalia padėkos Antanui Čepononiui pamiršo nurodyti jo gimimo metus. Ne visiems pasiseka, kaip ir žurnalistui Skirmantui Pabedinskui, kuriam dėkingas meistras memorialinėje lietinėje lentoje nurodė ir mirties datą. Bet sutikite, kad iškalus gimimo metus, beliktų iškalti kryžių valdžios pažadams. Tiesa, viduramžiais būti karaliaus naktipuodžio sergėtoju buvo laikoma viena prestižiškiausių profesijų, mat galėdavo išgirsti pačias intymiausias valdovų paslaptis. Beje, apie Š…malio lytinį pajėgumą taip pat nėra rašoma. Kodėl? Aš nežinau, bet turiu atsiprašyti skaitytojų, nes skelbiu skilties pabaigą.

Pabaiga

Deja, sveikata kartais mus apriboja, ir kaip rašė lietuvių klasikas Kristijonas Donelaitis savo „Metuose“ :ir putodams sniegs visur į nieką pavirto“. Originale žodis „niekas“ skamba kaip deputato „š…io“ pravardė. Aišku, jei neapgauna atmintis, o jei apgauna, tada atsiprašau. Šiaip, matosi akivaizdus „storiausio“ ir „skersiausio“ bei eksoficiozo suartėjimas. Gal kaip senovės Graikijoje sakydavo, kad tikra meilė tik tarp vyrų? Nežinau, kaip ten iš tikrųjų, bet gink Dieve, negalvokite „brudo“. Tačiau nepaneigsi, kad panašumų ir tam tikrų draugystės ženklų esama. O dabar dedu paskutinį skilties tašką. 

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia