Nors pompastiškame centro atidaryme D.Praninskas nedalyvavo, tačiau jo pavaduotojų apsileidimas neleidžia pastato naudoti ligonių gydymui. Tiesa, ligoninės vadovas viešai kaltųjų neieško tikindamas, kad viskas vyksta etapais. Kada pacientai galės džiaugtis modernia įranga ir naujuoju pastatu, D.Praninskas nelinkęs atskleisti. Nuotraukų koliažas.
Prieš beveik metus laiko apie strateginę Respublikinės Šiaulių ligoninės teritorijoje esančio Infekcinių ligų diagnostikos ir gydymo centro reikšmę visam regionui visuomenę informavo įstaigos administracija. Šių metų gegužę buvo perkirpta simbolinė juostelė ir perduotas raktas. Deja, bet daugiau nei 22 milijonų eurų kainavęs naujasis centras dar nenaudojamas dėl elementaraus ligoninės vadovybės apsileidimo, tad ligoniai nėra gydomi. Praeitų metų pabaigoje RŠL vadovybė tikėjosi, kad centras pacientams duris atvers birželį, tačiau metams einant į pabaigą, Infekcinių ligų diagnostikos ir gydymo centras vis dar neveikia. Priežastis daugiau nei paprasta – tarp naujojo pastato ir senųjų ligoninės pastatų nėra padaryti sujungimai, kurie būtini naujojo pastato veiklai.
Anot nuo birželio vidurio RŠL pradėjusio vadovauti direktoriaus Dariaus Praninsko, “pastato (naujojo centro – red.) statybos užbaigimas yra svarbus etapas, tačiau norint pradėti visavertę veiklą jame būtina atlikti ir kitus pasirengimo darbus. Šiuo metu vykdomi reikalingi veiksmai, užbaigiamos viešųjų pirkimų procedūros, turi būti atlikti pastatų sujungimo darbai, būtini tam, kad infrastruktūra galėtų funkcionuoti kaip vientisas kompleksas.” Kyla pagrįstas klausimas – kodėl visi šie darbai nebuvo organizuojami anksčiau, kai vyko naujojo centro statybos? Arba kodėl prieš kameras puikavęsi du direktoriaus pavaduotojai – Asta Teišerskienė, administravimui, ir Rimvydas Varonas, infrastruktūrai – nepasirūpino “prakirsti angą sienoje į tunelį”?
Kiek laiko dar turės praeiti, kad 20 mln. eurų iš ES fondų ir Lietuvos biudžeto lėšų kainavusio centro duris prasivers ne tik administracijai ir vadovų šypsenas įamžinantiems fotografams, bet ir pacientams? RŠL vadovas to nedrįso pasakyti, tik nurodė, jog “persikėlimo darbai vykdomi etapais.” Kiek yra numatyta etapų, D.Praninskas nesivargino informuoti – tik pranešė raštu, jog “pirmuoju etapu yra organizuojamas laboratorijos perkėlimas”. Ligoninės vadovo pomėgis rašyti ilgas, bet bereikalingas litanijas į žurnalistų užklausas gali rodyti ir jo norą spręsti problemas kuo ilgiau – tačiau tokiu atveju kyla rizika, kad naujai pastatytas, bet nenaudojamas centras gali pasenti greičiau nei pradės būti naudojamas pagal paskirtį, o ne tik dulkėms rinkti.
Įstaigos direktoriui galbūt sunkiai sekėsi ar net gal visai nepavyko surasti informacijos be galo painioje CVP IS, tačiau straipsnio autoriui pavyko išsiaiškinti, kad dar pernai metų spalio mėnesio pabaigoje įstaiga pasirašė sutartį su “Medstatyba” dėl techninio projekto parengimo. Projekto metu turėjo būti parengtas “ligoninės II terapinio korpuso pastato rūsio laukinės sienos atidengimas į tunelį” kapitalinis remonto planas ir atiduotas vasario pabaigoje, bet … nei laikinasis tuometinis vadovas Nerijus Rūkštelis, nei dabartinis direktorius nesužiūrėjo savo pavaldinių, todėl dėl administracijos aplaidaus požiūrio į savąjį darbą įstaiga vis dar negali naudotis centro privalumais, apie kuriuos įstaiga sau pati prirašė didžiausių ditirambų.
Sveikatos apsaugos ministerijai ši itin nemaloni situacija taip pat žinoma, tačiau sostinės klerkai dėl to nei sau plaukų rauna, nei RŠL vadovybei – atsakomybės dėl tokio aplaidumo pareikalauti nepradėjo, nors dviejų dešimčių milijonų eurų investicija į regiono žmonių sveikata net nepradėta naudotis dėl elementaraus apsižioplinimo. Portalui pavyko sužinoti, kad D.Praninskas bandė aiškintis šios klaidos priežastis, tačiau esą direktoriaus pavaduotojai asmeniškai kaltės prisiimti nenorėjo, tad vieni kitus pirštais badyti pradėjo. Bet Šiaulių miesto ir viso regiono žmonėms nuo to geriau nėra, nes vienas iš trijų Lietuvos infekcinių klasterių vis dar neveikia.
Žurnalistas Marius Aleksiūnas.
About The Author
