„Stovėjome Baltijos kelyje dėl laisvės. Kas stovės rytoj?“, - klausia šiaulietis. (R. Parafinavičiaus nuotr.)
Šeštadienį Saulės laikrodžio aikštėje Šiauliuose paminėta Baltijos kelio diena. Po iškilmingos eisenos ir „Tautiškos giesmės“ susirinkusieji klausėsi muzikos, žodžių apie vienybę ir istoriją. Atmosfera buvo pakili, kupina pagarbos ir rimties. Tačiau vienas vaizdas buvo toks ryškus, kad sunku jo nepastebėti: didžiąją dalį minios sudarė vyresnio amžiaus žmonės. Tie, kurie dar stovėjo Baltijos kelyje 1989-aisiais, kurie asmeniškai išgyveno ką reiškia priespauda ir kokia trapia kaina matuojama laisvė.
Šioje gražioje šventėje jaunų veidų buvo mažai. Ir tai verčia kelti klausimą – ar Baltijos kelio atmintis pamažu tampa tik vyresniosios kartos reikalas? Ar mokyklose, šeimose ir bendruomenėse pakanka kalbėti apie tai, kad laisvė nėra paveldima – ji turi būti iš naujo suvokiama kiekvienos kartos?
Kontrastas akivaizdus: į muzikos festivalius ar sporto varžybas jaunimas susirenka šimtais, tūkstančiais. Į Baltijos kelio minėjimą – vos pavieniai. Tai ne priekaištas, o nerimą keliantis ženklas. Nes vienybės grandinė stipri tiek, kiek stiprios jos jauniausios grandys.
Baltijos kelias buvo gyvas liudijimas, kad tautų vienybė stipresnė už imperijas. Šiandien klausimas skamba kitaip: ar ji stipresnė už abejingumą?
Laisvės vertė – ne muziejaus eksponatas. Tai pamoka, kurią būtina perduoti. Jei šioje grandinėje atsiras spraga, jei neatsiras kam ją tęsti, rizikuosime, kad po kelių dešimtmečių aikštėse liks tik pavieniai liudininkai, o visa kita – tik data kalendoriuje.
Buvusi universiteto dėstytoja
About The Author
