Vienoje mažoje karalystėje pasenęs Karalius netikėtai nusprendė atsisakyti sosto. Daugybę metų svetimšalis Valdovas savo pavaldinius ujo ir engė. Daug turtų jis iš žmonių vargo sau susikrovė. Vienur pilį nusipirko, kitur rūmus įsigijo. Net imperijos širdyje atskirus dvarus pasistatė, savais vaikais gerai pasirūpino. Todėl nenuostabu, kad senatvėje, amžinąją kelionę, nusprendė leisti sau pailsėti.
Žinia apie senstelėjusio karaliaus norą sosto atsisakyti greitai po visą karalystę pasklido. Garsas pasiekė visokio raugo aferistus, prakutusius žemdirbius, iš samanės pralobusius karčemų valdytojus, ir daugybę kitų bajorų bei nuskurdusius mėlynojo kraujo palikuonis.
Karalystės sostas – tikrai svarbus postas. Jis garantuoja galią, ir žinoma, teisę nustatyti mokesčius. O jie renkami kasmet į karalystės iždą. Auksiniai, sidabriniai ir net variniai pinigėliai byra į didžiules skrynias ar nemažas roges. Mokesčių rinkėjas aplanko kiekvieną ir paima nemenką dalį nuo karalystės vargšų. Tyčia ar ne, bet senasis valdovas paliko karalystę metams nepasibaigus. Karalystės sostas laikinai atiteko nykiam dvariškiui Ilgšiui, kuris po ilgų kelionių aplink pasaulį į tėvų palivarką užsimanė sugrįžti. Deja, iš karto nesuprato Laikinasis, kad jam senasis Karalius staigmeną paliko. Nelabai malonią, bet tikrai patogią. Žinoma, ne laikinajam karalystės Valdytojui, o pačiam senajam Karaliui, kuris labai jau nenorėjo nuo visų reikalų iš karto atsiriboti.
Nors visi žinojo, kas iš tikrųjų valdo karalystę, tačiau Karalius leisdavo jam patarinėti bajorų tarybai. Ne visi ponai grafais ir markizais ar net hercogais buvo, kai kurie tik nuskurdę plikbajoriai šlėktos, iššvaistę tėvų sukauptą turtą. Tačiau tarybos patarėjo ar net ministro statusas suteikė šansą bent biudžeto auksinių pilną vežimą patempti. Kurgi netempsi, jei gali nemažai ir uždirbti pilną vežimą auksinių sunkiai traukdamas. Bet tarp vežimo ar rogių ienų ne bet ką įkinkydavo. Norinčiųjų sunkiai tempti surinktus karalystės iždo auksinius susidarydavo eilės, bet šią privilegiją gaudavo ne kiekvienas. Kol Laikinasis valdytojas Ilgšis filosofiškai vis mąstė apie savo likimą ir toli esančią meilę, senasis Karalius apvyniojo aplink pirštą nuskurdusį bajorą Sraigių. Kad šis su auksiniais, sidabriniais ir variniais niekur nepradingtų, jį akylai prižiūrėjo senojo karaliaus išrinkta Favoritė. Dama kokių reta, nes ji net su pačia Saule lygintis drįso. Todėl neleido nuskurdusiam Sraigiui vienam visų karalystės auksinių tempti.
Sunki dalia teko ne tik bajorui Sraigiui, bet ir prakutusiam iš karalystės girtuoklių bajoriško kraujo neturinčiam Smuklininkui. Kaip šis į tarybą pateko, nesuprato net senasis Valdovas, tačiau nenorėdamas pykdyti liaudį, paliko netikusį eksperimentą. Juk kiekvieni rūmai turi turėti savo juokdarį, tad ir džiugina menes jo dažni nesusipratimai. Kad ir kaip stengėsi Damos vadeliojamas Sraigius tyliai tempti auksinių pilną vežimą, Smuklininkas su bokalu rankose vos negavo infarkto. Smuklių tinklo savininkas ne juokais įširdo pamatęs nutolstantį vežimą. Prasčioko labai lėto būta, nes vos spėjo vilkti kojas paskui bajorą Sraigių. Tad Smuklininkas nusprendė bent jau surinkti iš vežimo krentančius auksinius. Čia istorija ir baigiasi, nes nežinia, kur Sraigius su karalystės svarbiausiąja Dama nusidangino su visu karalystės iždu. Gal taip įvyko, kad nepasikartotų nepavykusios dalybos, kokių jau buvo šioje karalystėje…
Dvaro rūmų pasakorius.
