Radviliškio aikštės ringe – paauglės ir stebėtojų šou

Kai Radviliškyje keturios merginos aikštėje trankė viena kitai sveikatą, aplink stovėjo linksmai šūkaujantys bendraamžiai su telefonais. Tai buvo grynas viešosios tvarkos nokautas – tiesiai po miesto kameromis. Tik kažkodėl nė viena kamera nesugebėjo iššauti ašarinių dujų ar pasirodyti iš kampo su bananu ir pasakyti „vaikai, gėda!“.

Ir čia prasideda svarbiausias mūsų provincialinio farso aktas – kaltųjų paieškos. Nes juk negali būti taip, kad dėl nepilnamečių agresijos kalti… nepilnamečiai? Arba jų tėvai, kurie galbūt labiau domisi, ar alaus šaldytuve yra, nei kur jų dukra 20 valandą.

Labiausiai kliuvo merui. Kodėl? Nes, suprantate, „miesto centre mušėsi, o meras nieko nedarė“. Galėjo gi, žmogus, tiesiai iš kabineto iššokti per langą, nusileisti lynu, padaryti salto ir atskirti paaugles su asmeniniu megafonu. Juk jei jau yra meras, turi būti ir superherojus.

O jei rimtai – kodėl šioje šalyje vis dar tikimasi, kad vaizdo kamera turi ne tik matyti, bet ir veikti? Ne, ji nešauks „sustabdykite“, neįrašys moralinio pamokslo su fonine klasikinės muzikos tema. Kamera – ne policininkas, o skaitmeninis liudininkas. Ir jos paskirtis – fiksuoti, o ne auklėti. Lygiai taip pat, kaip ir meras – ne auklė, o vadovas, ir nė viename įstatyme nenumatyta, kad jis pro savivaldybės langus šokinėti kaip koks Aro pareigūnas. O jei stovėtų – tuomet jau būtų kritikuojamas, kad stebi vaikus ir pažeidžia jų teises.

Šioje istorijoje daugeliui nepatiks viena paprasta išvada: vaikus muša ne valstybė, o jų pačių nežinojimas, ką veikti su savo pykčiu ir telefonu. Ir dar tėvų abejingumas. Nežino dukra, kur yra riba tarp pokšto ir smurto – vadinasi, kažkur pasimetė ir namų taisyklės. Policija pradėjo tyrimą, vaizdo įrašai socialiniuose tinkluose skubiai ištrinti, bet emocinis fonas neišsitrynė. Nes niekas neištrins to pojūčio, kad esame visuomenė, kuri žiūri, bet nemato. Ir vis dar stebimasi, kad kameros neišgelbėjo.