Savivaldybės moterys savo vyriškiems kolegoms parengė siurprizą – tarptautinės Vyrų dienos progą jiems suorganizavo iškylą į dvarą. Tiesa, jos pačios nevyko, tad vyriškiai pasijuto tarsi nuo pavadžio nutrūkę. Apkvaitę iš laimės ir visai pametę galvas, šie būriu nuskubėjo į Pakiršinio dvarą. Kol jų laukė skaudus nusivylimas, nes ten jų laukė ne striptizo šou su dailiomis aukštai kojas kilnojančiomis šokėjomis, o banali edukacinė senųjų amatų programa: dvaro šeimininkė Elžbieta Karaliūtė valdžios vyrus iš „baltųjų rūmų“ tarsi kokius mokinukus mokė žvakes lipdyti.
Garbūs dvaro svečiai iš rajono centro juto, kad kažkas ne visai tvarkoje. Nors stalas vaišėmis nuklotas, o ir šeimininkė ne iš prastųjų, tačiau trūko svarbiausio akcento. Vyrai patyliukais susikuždėjo, kad dvaras juos kažkaip labai jau sausai priėmė. Juk tarptautinę vyrų dieną ne vašką rankomis lipdyti reikia, o stikliuką už savo ir kitų sveikatą dažnai kilnoti. Nieko nuostabaus, kad greitai ant stalo ir stipresnio gėrimo atsirado. Perdauginus velnio lašų kai kuriems ir kojas patapo gerokai sunkiau kilnoti. Kalbama, kad ne vienas valdžios vyras namo grįžo su kvapeliu, nors į dvarą jie atvažiavo darbo metu.
Apie nemalonumus dvare išgirdusios kolegės moterys pasijuto nepatogiai, bet tarsi tylos įžadus davusios vienuolės tylėjo tarsi vandens burnoje turėdamos. Bet pamiršo rajono aukštuomenės damos, kad vyrai plepesni kartais būna: padauginę velnio lašų pasakodami istorijas valdžios vyrai gerokai jas pagražina. Arba perdeda taip, kad vėliau tūlas net nebesupras, ar tiesą girdėjo, ar pasakoriai nesąmones vapėjo.
