Savivaldybė dažnai mėgsta kartoti žodžius „skaidrumas“ ir „efektyvumas“. Po šios audito ataskaitos jie skamba kaip sarkazmas. Gal jau laikas ne tik kalbėti apie atsakomybę – bet ją ir įgyvendinti?
Kur pradingsta viešieji pinigai? Kodėl valdininkai metų metus apsimeta, kad nemato akivaizdžių klaidų? Radviliškio rajono savivaldybės finansinis auditas vėl išlupo į dienos šviesą tai, ką valdžia mieliau būtų paslėpusi. Per dvylika metų nė vienos teisingos finansinės ataskaitos. Milijonai – apskaitoje kaip šmėklos. Tarsi kažkas savivaldybėje būtų pamiršęs, kad skaidrumas – ne prabanga, o pareiga.
Simbolinės vertės – simbolinei tvarkai
Vienas ryškiausių ataskaitos „perliukų“ – 6,87 mln. eurų vertės pastatai, kurie apskaitoje iki šiol laikomi „simboline verte“. Nepaisant to, kad įstatymai jau seniai įpareigojo įstaigas 
Tuo tarpu biologinio turto (želdynų, parkų) vertė siekia 2,4 mln. eurų, bet, kaip rašoma ataskaitoje, parkų ir skverų sąrašas net nėra patvirtintas, o inventorizacija vykdoma „chaotiškai“. Kitaip sakant – iš akies, jei iš viso vykdoma. Ar tikrai savivaldybė nežino, kiek želdynų turi?
Viešieji pirkimai – kaip iš dūmų
Auditas kritiškai vertina ir viešųjų pirkimų skaidrumą. Vienas atvejis – Šeduvos seniūnijos žolės pjovimo paslaugų sutartis, pasirašyta „negaliojančiais parašais“ – su sertifikatu, kurio niekas nepripažįsta. Kitaip tariant – sutartis teisiškai neturinti galios, bet paslauga galimai jau suteikta.
Kitas atvejis – Radviliškio švietimo ir sporto paslaugų centras išleido 15,3 tūkst. eurų mokymams Estijoje, neteisingai apskaičiavęs PVM. Neapsižiūrėjimas ar gudravimas?
Dar vienas pavyzdys: Šeduvos globos namai pirkimus atlieka ne tuo laiku, kai suplanuota, o pateikti pasiūlymai – neišsamūs. Klausimas: kas atsakingas už šias procedūras ir ar kas nors prisiims atsakomybę?
Netinkamai „likviduotas“ turtas
Bene labiausiai akis badančios situacijos – su nurašytu ar likviduotu turtu. Pavyzdžiui, ilgalaikis turtas nurašytas be įstaigos vadovo įsakymo, o kai kuriais atvejais – net penkerius metus po to, kai Savivaldybės taryba jau buvo priėmusi sprendimą. Net trys nuo gaisro nukentėję savivaldybės butai buvo neatlygintinai perduoti privačiam subjektui, nors įstatymas tokių sandorių neleidžia. Po ketverių metų apie tai „prisiminė“ inventorizacijos komisija ir „likvidavo“ tai, kas jau seniai buvo nebe savivaldybės nuosavybė.
Ataskaitoje pabrėžiama, kad vidinė kontrolė – fikcija, ypač darbo užmokesčio, depozitinių lėšų valdymo srityse. Šeduvos globos namuose mirusių gyventojų pinigai saugomi jau daugiau nei 3 metus, nors pagal teisės aktus tokios lėšos turi būti perduotos savivaldybės biudžetui. Ką tai rodo? Apsileidimą, o gal paprasčiausią susidomėjimo stoką?
Ar kas nors prisiims atsakomybę?
Skaičiai kalba patys už save: ilgalaikio turto vertės netikslumai, simbolinės vertės, netinkamai vesta apskaita, uždelstas turtų likvidavimas, skolos, neaiškūs pirkimai, seni klaidų šleifai, kurie velkasi kasmet. 12 metų iš eilės – tokia trukmė, per kurią finansinės ataskaitos išlieka reikšmingai iškraipytos. Klausimas – kas už tai atsako?
Auditoriai siūlo rekomendacijas, tačiau kol politinė valia lieka nulinė, o kontrolės mechanizmai nebaudžia – tiek valdininkai, tiek politikai lieka ramūs. Tačiau ramūs neturėtų būti Radviliškio gyventojai, kurių pinigai kasmet leidžiami pagal principą „kaip išeina“.
Asta VOLKOVAITĖ
About the Author
