Policijos tyrėjai aiškinsis, kas apšvarino radviliškietį Dariaus ir Girėno gatvėje.
Sausio keturioliktąją policijai buvo pranešta apie dvi moteris, kurios rasto negyvos savo namuose. Pirmoji auka dar prieš pietus buvo rasta Šeduvoje, Kėdainių gatvėje esančiuose namuose. Ant 1956 metais gimusiosios kūno nebuvo rasta jokių išorinių sužalojimų.
Antrąją moterį rado jau po pietų Maldžiūnų kaime, Pakalniškių seniūnijoje. 1956 metais gimusi moteris negyva buvo rastas namuose. Ant jos kūno taip pat nebuvo jokių akivaizdžių sužalojimų.
Kokia abiejų moterų mirties priežastis, aiškinsis teismo ekspertai pradėtų tyrimų metu. Tyrimus pradėjo Radviliškio rajono policijos komisariatas. Šio komisariato pareigūnai prieš porą dienų pradėjo tris tyrimus dėl kitų trijų neaiškių mirčių – sausio dvyliktąją buvo rasta radviliškietė ir du vyrai. Anot policijos pareigūnų, vienas jų iš gyvenimo pasitraukė pats – jį rado jo motina, atvykusi į namus, kai nepavyko su juo susisiekti.
Šiaulių jaunimo linija Rašyti: kasnutiko@yahoo.com Atsako per tris dienas
Pagalba galvojančiam apie savižudybę
Pastebėjus, jog artimasis galvoja apie savižudybę gali būti baisu nežinant, kaip elgtis, kaip galima padėti tokiam žmogui. Dažnai svarstoma, ar verta apie tai paklausti, ar kalbėjimas nepaaštrins situacijos? Atsakymas vienareikšmiškas – tiesiai paklausti ir kalbėti apie savižudybę būtina, nes taip parodomas susirūpinimas ir suteikiama galimybė atvirai apie tai pasipasakoti.
Pirmiausia, kilus bent menkiausiam įtarimui, jog žmogus gali galvoti apie savižudybę, reikia mėginti su juo apie tai pasikalbėti. Nebijok kalbėti atvirai ir nevenk žodžio „savižudybė“. Kartais užtenka tik parodyti, jog žmogus gali su tavimi kalbėti. Galimybė pasidalinti jausmais, atvirai pasipasakoti apie savo jausmus ir mintis, būti išklausytam nesmerkiant ir nemoralizuojant, mažina kančią, kurią jis šiuo metu jaučia. Būtent tai, o ne patarimai ar „stebuklingos frazės“ mažina savižudybės riziką.
Niekuomet nenuvertink žmogaus problemų ir neįrodinėk, koks prastas sprendimas yra savižudybė, nes tuo metu jo problemos yra didžiausios, kokias jam yra tekę išgyventi, o savižudybė atrodo, kaip vienintelis sprendimo būdas. Todėl venk pasakymų, jog „viskas bus gerai“, nes apie savižudybę galvojančiam žmogui atrodo, jog tikrai taip nebus. Tokie pasakymai nuvertina situaciją, žmogus gali pasijusti neišgirstas ir nesuprastas.
Žinojimas apie kito žmogaus savižudiškas mintis gali būti sunki našta, todėl nelaikyk visko paslaptyje – paprašyk pagalbos kitų žmonių, kuriais tu pasitiki. Svarbu padėti, bet taip pat svarbu ir neprisiimti per daug atsakomybės, nes net laiku pastebėjus rizikos ženklus ir suteikus reikiamą pagalbą nėra garantijų, jog žmogus nenusižudys – visgi galutinis sprendimas priklauso tik nuo jo.
Nepamiršk, jog nuoširdus ir nesmerkiantis pokalbis yra pirmasis žingsnis pagalbos žmogui, galvojančiam apie savižudybę, link, tačiau toliau gali reikėti profesionalios pagalbos. Išklausęs, parodęs susirūpinimą artimuoju, kuris galvoja apie savižudybę, toliau turėtum jį skatinti kreiptis psichologinės pagalbos, gali padėti tą pagalbą suorganizuoti arba net pasisiūlyti tą žmogų palydėti, taip parodydamas savo palaikymą.
PAGALBA KETINANTIEMS NUSIŽUDYTI
Parengė psichologai Said Dadašev (said.dadasev@gmail.com)ir Jolanta Latakienė (latakiene.jolanta@gmail.com)
Kiekvienam žmogui yra svarbi aplinkinių parama, o ypač esančiam krizėje ar galvojančiam apie savižudybę. Deja, žmonės yra linkę vengti siekti pagalbos iš kitų žmonių iki bandymo nusižudyti. Ketinantys nusižudyti asmenys, ypač žudymosi metu, save mato kaip uždarus, atskirtus nuo kitų žmonių, išskirtinai vienišus. Be to, nemažai ketinančių nusižudyti parodo ar išsako savo ketinimus netiesiogiai (pavyzdžiui, sakant „galiu neatlaikyti sunkumų“, juokaujant apie savižudybę ar itin neįprastu jiems elgesiu). Kreiptis pagalbos į kitus gali trukdyti tokios priežastys:Perdėtas savarankiškumas (įsitikinimai apie save kaip turintį savarankiškai išspręsti sunkumus, negalintį parodyti savo silpnumo kitiems ar ką nors apkrauti savo rūpesčiais, turintį išlaikyti stipraus žmogaus įvaizdį); Netikėjimas aplinkinių noru ar galėjimu padėti; Neigiamas visuomenės nusistatymas žmonių, turinčių minčių apie savižudybę ar bandžiusių nusižudyti atžvilgiu; Neatkreipimas dėmesio į savo sunkumus, jų nesureikšminimas ar teigiama nuostata savižudybių atžvilgiu; pagalbos vengimo priežasčių žinojimas gali padėti suprasti, kaip paskatinti žmones kreiptis ir priimti pagalbą. Svarbu informuoti apie galimą pagalbą taip, kad žmonės išlaikytų savigarbos, savarankiškumo ir atsakomybės už save jausmą, priimtų tai kaip gebėjimo pasirūpinti savimi dalį ir nebūtų stumiami į “silpnesniojo” poziciją. Bendraujant galima perteikti, kad: visi kartais atsiduria situacijose, kur būtina kitų pagalba; Supratimas, kada kreiptis į kitus –stipraus žmogaus bruožas; Įvertinti drąsą priimant savo pažeidžiamumą; parodyti, kad pasidalinimas sunkumais gali ne padidinti, bet sumažinti aplinkinių naštą; Svarbu tinkamai reaguoti į išsakytus lūkesčius pagalbai ar ketinimus nusižudyti –taip didinamas pasitikėjimas aplinkiniais, parodant, kad pagalba yra įmanoma. Tuo pačiu galima aptarti nuoskaudas dėl kitų žmonių reakcijų ar nereagavimo, nes tai gali būti prielaida tolesniam mėginimui nusižudyti, ypač kai žmogui atrodo, jog žodžiu išsakant savo sunkumus aplinkiniai jo nesupranta, neišgirsta.Vertinga skatinti labiau atsižvelgti ir tinkamai priimti savo emocinę būseną, nenuneigti esamų sunkumų ir konstruktyviai sau padėti: Perteikti žinias apie savižudybės reiškinį (pavyzdžiui, kad mintys apie savižudybę, ketinimai nusižudyti nerodo, kad pats žmogus yra ydingas, problematiškas; problema, kurią galima spręsti, yra būtent tie ketinimai nusižudyti, rodantys, kad žmogus kenčia ir neranda išeičių iš savo situacijos). Ieškoti būdų, ugdyti įgūdžius kaip nežalojant savęs: –išreikšti savo poreikius ir jausmus santykiuose –pyktį, nuoskaudą, nepasitenkinimą tuo, jog nekreipiamas dėmesys į išsakomus sunkumus; –reguliuoti emocijas, kai jos atrodo nevaldomos, neaprėpiamos;Kita vertus, tai, kad žmonės vengia kreiptis pagalbos nereiškia, kad jokios pagalbos nesinori. Šalia nenoro dalintis sunkumais egzistuoja ir tikėjimasis tam tikros pagalbos: emocinės paramos (realistiško padrąsinimo, išgyvenimų supratimo ir priėmimo, pagalbos reguliuojant emocijas, nuraminimo), padedančios informacijos suteikimo (patarimų, galinčių padėti spręsti esamas problemas, konstruktyvaus atsiliepimo apie jų mintis ar elgesį), konkrečios pagalbos (pasidalinti darbų atlikimą, aktyvių veiksmų organizuojant specialistų pagalbą ir kt.), teigiamo ir malonaus tarpusavio bendravimo. Šie poreikiai nėra kažkuo besiskiriantys nuo to, ko paprastai žmonėms norisi atsidūrus krizinėje situacijoje. Tačiau siekiantiems padėti yra itin svarbu suprasti savižudybės krizėje esančių žmonių ambivalenciją pagalbos atžvilgiu –jie gali nesiekti kitų pagalbos ar net nepripažinti poreikio pagalbai, todėl rekomenduojama laikytis aktyvesnio požiūrio į pagalbos teikimą. Didesnis aplinkinių aktyvumas patvirtinant, kad žmogus rūpi kitiems, kad gali pasidalinti savo problemoms, direktyvūs veiksmai (pvz., suorganizavimas susitikimo su psichikos sveikatos specialistu) ir kt. gali keisti neigiamas nuostatas į pagalbos siekimą ir padėti lengviau priimti pagalbą. Aktyviau sureaguoti svarbu dar ir dėl to, kad išsakę savo ketinimus nusižudyti žmonės aplinkinių abejingumą, netikėjimą ketinimo rimtumu, pašaipas, pagalbos veiksmų nesiėmimą ar provokavimą savižudybei laiko skatinančiais nusižudyti, tačiau aktyvias aplinkinių reakcijas į išsakytą pranešimą apie ketinimą nusižudyti neįvardina kaip skatinančias nusižudyti.
About The Author
valdžia turėtu džiaugtis , dar mirė keli jauni žmonės, viskas pagal planą. Skiepai dirba savo darbą.