Kardinolas S.Tamkevičius: Lietuvos padėtis šiuo metu yra tragiškesnė nei prieš 30 metų

0
412
Interviu metu kardinolas S.Tamkevičius akcentavo visuomenės susiskaldymą ir Lietuvos padėtį įvardino tragiškesne nei buvo prieš trisdešimt metų.

Šiemet minime 50-ies metų sukaktį nuo pirmojo Lietuvos Katalikų Bažnyčios
Kronikos numerio pasirodymo. Kardinolas Sigitas Tamkevičius Kroniką
redagavo vienuolika metų ir beveik tiek pat laiko už šią savo veiklą praleido
lageriuose ir kalėjimuose.
Slapta leidžiamo ir platinamo leidinio dėka į laisvąjį pasaulį sklido žinios apie
tikinčiųjų persekiojimus: buvo viešinamos sovietų nužudytų dvasininkų
pavardės, faktai apie dėl įsitikinimų iš darbų ar universitetų išmetamus žmones,
žinios apie niokojamą krikščionišką paveldą.
Šiandien kardinolas S.Tamkevičius ne tik dalijasi prisiminimais apie ano meto
persekiojimus, bet ir įspėja apie dabartines grėsmes sąžinės, žodžio ir tikėjimo
laisvei.

– Šiuos metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Lietuvos Katalikų
Bažnyčios Kronikos metais. Ką Jums reiškia toks Seimo sprendimas?

– Šis Seimo įvertinimas – metų paskelbimas Katalikų Bažnyčios Kronikos
metais – yra svarbus ne tik man, ne tik tiems, kurie prie Kronikos
prisilietė, bet ir visiems Lietuvos žmonėms. Tai to laikotarpio dorų
lietuvių katalikų pastangų išsikovoti laisvę ne tik sau, bet ir Lietuvai
įvertinimas. Vienas Kronikos redaktorius nieko nebūtų nuveikęs, jei šalia
jo nebūtų daugybės kunigų, vienuolių, pasauliečių, kuriems rūpėjo ir
Bažnyčia, ir Lietuva.

Kai leidote Katalikų Bažnyčios Kroniką ir joje rašėte apie tikinčiųjų
persekiojimus, buvote ir patys persekiojami. Kas Jums teikė
stiprybės ir vilties tada, kai nepriklausomybės aušra dar buvo toli?

– Kai pradėjome leisti Kroniką, tikrai nemąstėme, kad Lietuvoje po
dvidešimties at trisdešimties metų bus tokios permainos, kokios įvyko.
Tikėjome, kad Lietuva bus laisva, bet viskas atrodė pakankamai tolima
perspektyva. O stiprybės teikė tikėjimas.

Ne tik aš, bet ir visi, kurie prisidėjo prie Kronikos leidimo, platinimo,
buvo tikėjimo žmonės. Jie ne tik Lietuvą mylėjo, jų širdyse buvo Dievas.
Jeigu šitokio tikėjimo nebūtume turėję, daug ko nebūtų buvę – nei
Kronikos, nei bet kokio svaresnio pasipriešinimo. Mūsų stiprybė buvo
meilė Lietuvai. Ir buvo Dievas kaip pamatas, į kurį mes visi rėmėmės.
– Sovietmečiu tikintys žmonės buvo persekiojami, tremiami. Tačiau
vyko ir arši ideologinė kova prieš tikinčiuosius. Kaip ji
pasireikšdavo?
– Kai buvo nuslopintas ginkluotas pasipriešinimas, sovietinei valdžiai
priešu numeris vienas tapo Bažnyčia. Manau, kad jie labai teisingai
pramatė, kad kol Bažnyčios įtaka bus apčiuopiama, tol jiems nepasiseks
performuoti žmogaus į homo sovieticus. Todėl jie darė viską, kad
Bažnyčios įtaka būtų minimalizuota. Tam naudojo labai konkrečias
priemones.
Buvo sukurta Religijų reikalų taryba prie Ministrų tarybos. Faktiškai tai
buvo KGB padalinys, ten dirbo etatiniai sovietinio saugumo darbuotojai.
Be tos tarybos žinios vyskupas negalėjo paskirti kunigo į parapiją, į
seminariją nebuvo galima priimti seminaristo. Anuomet atrodė, kad nėra
jokios galimybės pasipriešinti. Vienu metu Kauno kunigų seminarija
buvo tiek suvaržyta, jog galėjo priimti per metus tik penkis kandidatus,
kai per metus mirdavo apie trisdešimt kunigų.
Kitas nelemtas dalykas buvo KGB verbavimas. Jie verbavo ir kunigus, ir
klierikus. Vieniems žadėjo aukso kalnus, kitiems grasino. Manau, kad šie
varžymai buvo svarbiausi.
Ideologinė kova ir propaganda, sakiusi, kad religija prietarai, vyko, bet
nemanau, kad ji turėjo labai didelę įtaką, nebent tik tiems vaikams ir
jaunimui, kurie neturėjo atramos šeimose. Tose šeimose, kur buvo
tikėjimas, ta visa propaganda kaip vandens lašai nuo žąsies nubyrėdavo.
Buvo svarbu, kad tikintys vaikai nebūtų pavieniai. Būdami kartu, jie
vienas į kitą atsiremdavo ir labai gerai atlaikydavo visą prievartą,
barimus, grasinimus.
– Šiandien gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, laisvasis pasaulis, į
kurį kažkada sklisdavo Kronika, irgi pasiekiamas, bet vis dažniau
susiduriame su situacijomis, kad apie kai kuriuos dalykus negalime kalbėti. Kai kurios šalys pradėjo taikyti vadinamąjį neapykantos
kalbos įstatymą, remiantis kuriuo kai kur prasidėjo krikščionių
persekiojimas. Pavyzdžiui, suomių prokurorai teigia, kad
krikščioniškas mokymas apie lytiškumą kursto neapykantą ir
pažeidžia įstatymus, apsaugančius lytinės tapatybės grupes, taigi
Biblijos citavimas kai kuriais atvejais gali būti laikomas neapykantos
kalba – vienam liuteronių vyskupui Suomijoje dėl to jau iškelta
baudžiamoji byla. Kaip manote, ar tai pavieniai atvejai, ar
tendencija?
– Iš tiesų ši tendencija yra labai grėsminga, tai nėra tik pavieniai reiškiniai.
Mes šią tendenciją matome Šiaurės Amerikoje – Kanadoje, JAV, taip pat
Europos Sąjungos valstybėse.
Genderistinė ideologija eina kaip buldozeris. Ir šiandien aš jau galiu
palyginti tai, ką mačiau prieš daugiau nei penkiasdešimt metų, ir tai, kas
vyksta dabar. Visiškai panašu, kaip du vandens lašai.
Tada marksistinė ideologija kaip buldozeris ėjo per žmonių protus,
žmonės buvo verčiami prisitaikyti prie tos ideologijos. Žmonės negalėjo
viešai deklaruoti kai kurių savo įsitikinimų, turėjo juos laikyti savo
širdyse. Tylėti.
Panašiai ir šiandien. Gali ką nori tikėti, bet išoriškai turi prisitaikyti prie
naujos ideologijos, kuri faktiškai yra marksistinė ideologija ir ten
liberalizmu net nekvepia. Nes liberalizmas leidžia kiekvienam žmogui –
ir tikinčiam žmogui taip pat – laisvai reikšti savo mintis. Tai, ką dabar
matome Vakarų pasaulyje, yra tikrai gąsdinantys procesai. Žmonės, prieš
garsiai kažką pasakydami, turi pagalvoti, ar nebus apkaltinti dėl
neapykantos kalbos. Tai apgailėtinas reiškinys, bet tai mūsų dienų
tikrovė.
Kaip anuomet sovietinė valdžia reguliavo, taip dabar vyriausybės, kurios
persismelkia šita genderistine ideologija, nurodo, kas galima kalbėti, kas
negalima.
– Matyt neatsitiktinai ir popiežiai reaguoja į tokias laikmečio tendencijas. Popiežius Benediktas XVI dar 2005 metais kalbėjo apie reliatyvizmo grėsmę Europai. Popiežius Pranciškus vartoja ideologinės kolonizacijos terminą. Jis aiškiai sako, kad tai yra grėsmė Europos Sąjungai, kuri gali ją sugriauti. Ar popiežiai kalba apie tuos pačius reiškinius?
– Popiežius Benediktas XVI labai daug kalbėjo apie reliatyvizmo diktatūrą,
kai nelieka aiškios tiesos, nelieka aiškios moralės, bet viskas atsiremia į
„aš“. Kaip aš tikiu, kaip aš manau, kaip noriu, taip ir elgiuosi. Ir aš esu
aukščiausia norma. Tada nelieka objektyvios tiesos.
O objektyvi tiesa visada remiasi į Dievą, į žmogaus prigimtį. Moralė
remiasi Dekalogu. O kada pašalinamas Dievas, tuomet lieka tiktai
žmogaus „aš“, ir tai labai pavojinga tendencija. Popiežius Benediktas
XVI aiškiai tai įvardijo kaip reliatyvizmo diktatūrą, kur aukščiausia
norma ir įstatymas – kaip aš tikiu, kaip manau. Tai labai pavojinga
visuomenei.
– Galbūt šios tendencijos labiau pavojingos Vakarų pasauliui? Mes,
lietuviai, esame pripratę, kad nelaisvės ar priespaudos sąlygomis
Bažnyčia tampa žmones telkiančiu autoritetu, moraliniu ramsčiu.
Galbūt Vakaruose žmonės nepatyrę religinės priespaudos sunkiau
gali atpažinti jos laisvei grasinančias tendencijas. Ir čia Bažnyčios
vaidmuo tampa labai svarbus?
– Bažnyčios vaidmuo svarbus visoms valstybėms. Bet kodėl jos balsas
negirdimas ar mažai girdimas – atskira ir plati tema. Žmogus šiandien
yra užliuliuojamas. Jam įteigiama, kad pačios didžiausios vertybės –
pinigai, malonumai, nauda, hedonizmas. Kai žmogus perima tokias
netikras vertybes, tuomet Dievui, religijai, Bažnyčiai paliekama labai
nedaug vietos. Ir nors Bažnyčios balsas skamba, bet jis nelabai girdimas,
jo nenorima girdėti.
Žmogaus tokia jau prigimtis, kad ko jis nenori, to ir negirdi. Šį reiškinį
matome ir Europoje, ir Amerikoje. Šitas reiškinys, deja, skverbiasi ir į
Lietuvą. Ir su juo kovoti nėra paprasta, nes žmogų atitraukti nuo to, kas
jam malonu, naudinga, ir nukreipt jo dėmesį į tai, kas tikra, yra
pakankamai sunku.
– Kardinole, Jūs nepasidavėte sovietmečiu, nenuleidžiate rankų ir
dabar. Lietuvoje susikūrė Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė
sąjunga. Žmonės buriasi ginti savo teisių ne profesiniu, bet
konfesiniu pasaulėžiūriniu pagrindu. Jūs tapote šios profesinės sąjungos dvasiniu vadovu ir taip visu savo autoritetu ją parėmėte. Kodėl?
– Man atrodo, kad ši profesinė sąjunga Lietuvoje kuriasi pačiu laiku. Į
Lietuvą ideologinė kolonizacija dar tik ateina. Norėčiau, kad ši profesinė
sąjunga augtų, stiprėtų. Šiandien dar atrodo, kad ji tarsi nelabai aktuali,
nelabai ką reikia ginti, bet nė nepajusime, kai bus priimti tam tikri
įstatymai, mes būsime diskriminuojami už garsiai pasakytą tiesos žodį,
būsime kaltinami, jog kalbame neapykantos kalba…
Išgirdęs, kad kuriasi krikščioniška profesinė sąjunga, tikrai tam pritariau.
Ir nesuabejojau, kai buvau pakviestas tapti dvasiniu vadovu. Prisiėmiau šį
įpareigojimą. Manau, kad tokia profesinė sąjunga labai reikalinga ir
aktuali. Linkiu, kad ji stiprėtų ir augtų. Manau, ateityje mes džiaugsimės,
kad laiku ją įkūrėme.
– Pernai buvo dar vienas Lietuvos katalikams itin svarbus įvykis
–paskelbta Šiluvos deklaracija. Kodėl jos reikėjo būtent dabar?
– Šiluvos deklaracija buvo paskelbta laiku. Matome, kaip visos
marksistinės idėjos keliauja per pasaulį ir ateina į Lietuvą. Mąstantys
dvasininkai ir pasauliečiai mato, kokios problemos atsiranda tokiais
fundamentaliais klausimais – šeimos, gyvybės, lyties. Subrendo reikalas
viską labai aiškiai įvardinti. Ir tai nėra joks klierikalizmas, kaip bando
sakyti šiek tiek kairuojantys katalikai, ar kad joje pasakyta per daug. Čia
nėra per daug.
Evangelija yra pakankamai radikali ir Šiluvos deklaracija nėra nė kiek
radikalesnė už Evangeliją. Deklaracijoje sudėti visi taškai, kaip mes
turime žiūrėti į gyvybę, santuoką, žmogaus lytiškumą.
– Kardinole, kokią Lietuvos ateitį regite? Esame labai nepalankioje
geopolitinėje padėtyje, susiskaldę, atakuojami naujų ideologijų…
Kaip manote, ar mes galime išlikti?
– Jei neturėčiau tikėjimo, sakyčiau, kad Lietuvos padėtis šiuo metu yra
tragiška. Man atrodo, ji sunkesnė nei buvo prieš trisdešimt metų, kai
stovėjome prie Televizijos bokšto ar Aukščiausios Tarybos rūmų. Tada
buvo išorinė didelė grėsmė, bet mes savo dvasia buvome pakankamai
tvirti.

Ką šiandien matau Lietuvoje? Žmonių susipriešinimas, Lietuva nyksta
fiziškai; jei per dešimt metų Lietuvoje sumažėja gyventojų tiek, kiek
gyvena Klaipėdoje, tai žvelgiant į ateitį Lietuvos ateitis atrodo gana
miglotai. Bet. Tikėjimo žmonės niekada negali nuleisti rankų. Taip, kaip anuomet,
daug kas atrodė neaišku, kada pasibaigs prievarta, tačiau nenuleidome
rankų. Ką sugebėjome, tą ir darėme. Kai žmogus pozityviai veikia, tada ir
Dievas padeda. Manau, kad ir šiandien, nepaisant, kokia sunki padėtis būtų, reikia
išsaugoti Tikėjimą, išsaugoti Viltį ir daryti tai, kas atrodo reikalinga čia ir
šiuo metu.

 

– Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį.

Kalbino Regina Statkuvienė
Nuotraukų autorė Diana Karvelienė

Interviu įrašą Youtube kanale galite peržiūrėti čia.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia