Šiaulių arena – objektas, kurio priežiūra ir finansavimas tapo diskusijų objektu dėl savivaldybės priimtų sprendimų.
Šią savaitę Šiaulių miesto valdžia džiūgauja: esą Prokuratūra uždegė žalią šviesą milijoniniam Šiaulių arenos kapitaliniam remontui. Skambus pranešimas žiniasklaidai – „Prokuratūra neįžvelgė pažeidimų“. Bet ar tikrai viskas taip paprasta? Praėjus daugiau nei metams po to, kai kilus įtarimams dėl galimo piktnaudžiavimo viešaisiais pinigais buvo sustabdytas arenos atnaujinimo projektas, savivaldybė vėl pučia į pergalingas dūdas. Tik ši pergalė – daugiau retorinis pasiteisinimas nei realus reabilitacijos aktas.
Istorija, kurią valdžia nori pamiršti
Priminsime: 2024 m. spalį Šiaulių miesto savivaldybės Kontrolės komiteto pirmininkas Zakiras Medžidovas kreipėsi į Prokuratūrą, įtardamas, kad Savivaldybės sprendimas finansuoti arenos remontą galimai neteisėtas – juk objektas yra koncesijoje, o koncesininkas, pagal logiką ir įstatymus, turėtų pats pasirūpinti jo priežiūra.
Prokuratūra 2025 m. sausį, nors ir nesiėmė tiesiogiai ginti viešojo intereso, aiškiai nurodė savivaldybei nenaudoti biudžeto lėšų remontui. Kitaip tariant – stop ženklas.
Bet čia prasideda teisiniai šachmatai: administracijos direktorius Antanas Bartulis skundžia šį sprendimą, ir, žiūrėk, aukštesnysis prokuroras po mėnesio jį panaikina. Byla grąžinama „papildomam nagrinėjimui“. Po kelių mėnesių – ir vėl viskas „teisėta ir pagrįsta“.
Kapitalinis ar kosmetinis?
Didžiausia šios istorijos intriga – ar planuojami darbai iš tiesų yra kapitalinis remontas. Mat jei jie tokie nėra, jų finansavimas iš miesto kišenės – tiesioginė parama koncesininkui.
Savivaldybė pateikė argumentus, kad nuo 2007 m. nebuvo atlikta jokių rimtų atnaujinimų, kad inžinerinės sistemos „pasenusios“, kad reikia ekspertų ir priežiūros. Viskas skamba gražiai, bet ar tikrai kapitalinis remontas turėtų būti finansuojamas iš biudžeto, kai turtas – faktiškai nuomojamas privatininkui?
Šis klausimas buvo pagrindinis Zakiro Medžidovo skunde, bet prokurorės išvada – jog viskas teisėta – palieka jį kabėti ore. Į jį taip ir neatsakyta.
Kas atsakys už prarastus metus?
A. Bartulis spaudos konferencijoje pasidžiaugė, kad Savivaldybė „nuo pat pradžių veikė teisėtai“. Ir iškart uždavė retorinį klausimą – kas atsakys už prarastus metus ir nepadarytus darbus?
Gerai sugalvota: institucija, kuri buvo stabdoma dėl įtarimų, dabar pati save vadina nukentėjusiąja. Bet jei viskas buvo taip teisėta ir skaidru, kodėl Prokuratūra iš pradžių stabdė? Kodėl prireikė skundų, naujų nagrinėjimų ir kelis mėnesius trukusios įtampos?
Ir galiausiai – kodėl vis dar neskelbiami konkretūs remonto projektai, darbų apimtys, sąmatos, koncesijos sąlygų paaiškinimai?
Arenos šeimininkai – šešėlyje
Šiaulių arena jau seniai tapusi tylos zona ne tik sporto, bet ir skaidrumo prasme. Savivaldybė – kaip tarpininkas tarp politikų ir verslo – skelbia apie milijoninius remontus, bet atsakomybės už miglotus sprendimus neprisiima niekas.
Viešojo intereso gynimas, atrodo, baigėsi ne jo apgynimu, o atsikratymu nepatogaus klausimo. O Šiaulių gyventojams belieka žiūrėti į šią „pergalę“ pro permatomą dūmų uždangą: pinigai bus išleisti, rangovai laimingi, o ar arena po remonto tikrai taps prieinamesnė, patogesnė ir saugesnė miestiečiams – klausimas, kurį teks užduoti dar ne kartą.
Asta VOLKOVAITĖ
About the Author
