Radviliškio politinės padangės legenda, didžiai taupus, bet dar didžiau save mylintis tautos atstovas (ne tautos dalis, o atstovas!), šiuo metu susidūrė su nemenku rūpesčiu – jo kišeninė spauda buvo pripažinta etikos broliu… tik ne tuo, kuris broliškai elgiasi. O tuo, kuris broliškai mulkina.
Visuomenės informavimo etikos komisija rėžė kirviu kaip į rąstą – leidinys, kuriame žmogus rašo apie save trečiuoju asmeniu su daugiau meilės nei močiutė apie anūką, oficialiai tapo neetiškas. Tokį statusą, beje, Lietuvoje gauna tik patys įžūliausi informaciniai akrobatikos meistrai. Radviliškio stebukladarys, matyt, laikosi senos taisyklės – jeigu melas kartojamas pakankamai dažnai, jis virsta… ne tiesa, bet bent jau spausdintu tiražu.
Bet čia prasideda įdomiausia dalis. Mat su „neetišku“ spaudos statusu iš paskos atžingsniuoja dar ir 21 proc. PVM. Ir šitai mūsų veikėjui – kaip rakštis vietoje, kurią jis paprastai dedikuoja širdžiai.
O tada, žinoma, gimsta planas. Ne šiaip planas, o klastingas kaip ančiuviai kalėdiniam kugeliui. Jeigu laikraštis neetiškas, gal galima sukurti… naują laikraštį? Tą patį popierių, tas pačias nuotraukas, tą patį autorių (ir redaktorių, ir korektorių, ir komentatorių – viskas viename), tik kitas pavadinimas!
Štai čia ir prasideda linksmybės. Jei jis ryžtųsi pasikeisti pavadinimą, kokį gi išsirinktų?
Gal „Vieno žmogaus žodis“ arba “Spausdintas narcizas” – nes žodis jame vienas, ir tas pats.
O gal „Radviliškio šešėlis“ – nes niekas ten tiesos nematė nuo tada, kai laikraštis buvo išleistas pirmą kartą.
Arba „Tegyvuoja aš!“ – redakcijos kolektyvas, beje, taip pat sudarytas iš vieno žmogaus.
Dar būtų neblogai „Radviliškio ne-žinios“ – puikiai atspindėtų leidinio misiją: ne informuoti, o suformuoti pageidaujamą tikrovę.
Galėtų būti ir „Pats sau parašiau“, švelniai užsimenant apie tai, kaip vienas žmogus politikuoja, pats rašo, pats komentuoja, o vėliau pats cituoja save kaip šaltinį.
Ir štai taip, pasikeitus pavadinimą, gal ir pavyktų atsigauti nuo to mokesčių vėžio, kuris šiuo metu grasina nukąsti dalį reklaminio kumpio.
Bet čia juk ne apie pavadinimą esmė. Čia – apie principą. Jei laikraštis pripažintas neetišku, vadinasi, kažkas ten rašoma taip, kaip neturėtų būti. Gal ne šiaip „viena nuomonė“, o viena vienintelė – ir visada ta pati. Gal faktai ruošiami kaip kotletai – primetus žiupsnelį išgalvoto skonio stipriklio.
Tačiau gudrusis politikas tiki, kad viską galima apeiti. Etikos kodeksą – aplenkti. Skaitytojus – paveikti. Tik vieno dar neišmoko apeiti – savo atvaizdo veidrodyje.
Tad kol komisijos protokoluose stovi juodu ant balto, jog čia ne spauda, o fanfaros vienam vyrukui, skaitytojams belieka vienas patarimas: jei naujas leidinys atsiras, su kitu pavadinimu, bet tuo pačiu turiniu – nenustebkit. Tiesiog tai bus „Tas pats laikraštis“, tik dabar su 21 proc. realybės.
P.s. Ši asmeninė nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos nuomone, tačiau portalo kolektyvas pro pirštus žiūri į pajuokauti mėgstančios kritikės Lipnytės raštliavas.