Kai anksti ryte pažvelgiu į kiemą – matau tamsą, nes kiemas neapšviestas. Tikėtina, kad ten vaikšto katės, kurios tuo metu juodos, tad regiu tik tamsą. Tikroji tamsa į Lietuvą atslinko lapkričio 13d. penktadienį, prisiekus naujajam Seimui, gal nuo jo ir pradėsiu.
Pradžia
Kodėl taip rašau? Žurnalistas, VDU docentas Rimvydas Valadka neseniai tapęs šiauliečių savaitraščio „Etaplius“ patronu pastebėjo, kad šis Seimas bus protingesnis. Galėčiau pritarti, bet išgirdęs kokius klausimus parlamentarai uždavinėjo Seimo pirmininkei V.Čmilytei – Nielsen, nuomonę pakeičiau. Akivaizdu, kad „Dviračio žinios“ ir „KK2“ be darbo neliks. Politiniai A.Gaidžiūno partijos lavonai prieš užleisdami postus susidorojo su S.Čaplinsku, I.Ogurcova ir kitais, atleisdami juos iš darbo. Tačiau ir čia visus perspjovė A.Veryga. Jis sugebėjo išsiuntinėti savivaldybėms raštą, kuriuo įpareigoja užsikrėtusiems COVID-19 asmenims teikti medicininę pagalbą ne telefonu, o lankant juos namuose. Apie papildomą apmokėjimą ir riziką vėl nepagalvota. Ir apskritai, žaliavalstietškas sveikatministris, kažkodėl apdovanojo 200 eurų premijom tik medikus, pamiršdamas, kad šalia jų su pacientais dirba ir kiti specialistai. Na, bet yra kaip yra, tarp gauruotų pasitaiko ir nuplikusių. Aš, palietęs medicininę tema, ją pratęsiu.
Tęsinys
Pavargusi kovoti su nesąmoningais pirkėjais, mėgstantiems rpštis ant kitų pirkėjų galvų, „Maxima“ administracija paslėpė krepšelius, palikdama vietoj jų vežimėlius. Nori nenori, bet metro atstumą turėsi išlaikyti. Tai liūdna žinia kumūtėms, kurios veik apsikabinusios keičiasi informacija ir už prekybos centro ribų, nes parduotuvėje laiko neužteko. Nesąmoningų piliečių teko matyti ir centrinės „Norfos“ vaistinėje. Nors yra užrašai, provizorė turi priminti klientams apie taisykles žodžiu. Nors ir čia įžvelgiu keistumą. Pavyzdžiui sutuoktiniai, esą jie miega vienoje lovoje be kaukių, o kad rekomenduota lankytis pavojinguose vietose po vieną, jie nenori ir girdėti. Panašiai ir Psichikos sveikatos centre. Lankytojai (nebūtinai pacientai). Atvyksta į gydymo įstaigą kada šauna į galvą ir piktinasi, kad nuo 13 iki 14 valandos atliekama patalpų dezinfekcija. Dažnas atvyksta be akinių, asmens tapatybės dokumentų. Apie rašiklius nekalbėsiu, per savaitę pasisavinami 4-5 vienetai. Dažnam tenka priminti apie rankų dezinfekavimą ir epidemiologinės anketos, kurioje vienuolika paprastų klausimų, užpildymą. Nors nuoroda grafoje rašyti TAIP arba NE, tūlas deda pliusus ir minusus. Na, tai dar galima suprasti, bet ką reiškia paukščiukai – varnelės – neįsivaizduoju. Vėlgi, klientai niekaip nepajėgia įsisavinti bendravimo telefonu gydymo įstaigose etiketo ir tvarko įvairiausius reikalus it būtų vieni miške. Net ir mandagiai atkreipus dėmesį į nederamą elgesį, jaučiasi įžeisti ir nesuprasti, nes karvės pardavimas – degantis reikalas, o į aplinkinius ir personalą – nusispjauti. Dabar truputį apie kitokius nesusipratimus
Nesusipratimai
Papasakosiu apie buvusių kooperatinių namų kvartalą su vienu svetimkūniu, prisiglaudusiu V.Kudirkos gatvės, plento ir miesto parko, buvusios pelkės vietoje. Čia kadaise stovėjo „žvakių fabrikėlis“ – nešvarumų perpumpavimo stotis. Ją dalinai likvidavus, čia buvo įsikūrę kelininkai. Ne mažiau kaip hektaro ploto kiemuose nėra apšvietimo, nors šalia dirba apylinkės seniūnaitis, jis ir baseino direktorius. Beje, ar žinote, kad kiekvienam iš mūsų, įskaitant mažus vaikus ir pensininkus, už buvusio mero „ražkažį“ teks apkloti apie 10 eurų, kad padengtume baseino nuostolius. Tiek to, sugrįžkime prie mūsų avinų. Kelininkams išsikrausčius, minėta aikštelė įgavo senąjį pelkės pavidalą. Kuriai galima pritaikyti ir dainušką „per Kudirkos ūlytėlę…“ O purvynėlį vis dėl to bristi tenka. Nes kažkoks besmegenis suprojektavo pusrūsinius šiukšlynus, pamiršdamas priėjimus – privažiavimus. Tad ir eina kvartalo gyventojai žolynais, purvynais, nes tik vienoje vietoje kažkas pametėjo senų, suskilusių plokščių. Kai pagalvoji, vieta faktiškai seniūnaičio J.Onaičio panosėje, matoma pro baseino langus. Nors tiesą pasakius, jei nesugeba sėkmingai vadovauti baseinui, toks iš jo ir seniūnaitis, o apie mero palikimą ir jo seniūno pavidalo statytinį apskritai nerašysiu. Beviltiška. Dėl to, pusės amžiaus sulaukęs kvartalas nesugrius, bet prisiminęs penkiasdešimtmetį pagalvojau, jog galėčiau surengti istorinį ekskursą.
Ekskursas
Nepainiokite su ekskursija (išvyka). Ekskursas – nukrypimas, nutolimas nuo pagrindinės temos, kurios mano skiltyje ir veik nebūna. Pradėsiu iš toliau. Kažkada Voskoniai vadinosi Voskoniais, Mėnaičiai – Minaičiais, o jei tikėti legendomis: Mažaičiai – Mižaičiais. Esą, sovietų valdžia dėl padorumo pakeitė. Tai štai, kaimyniniame Kelmės rajone, važiuojant nuo Šiaulėnų Tytuvėnų link, kadais mažas, vėliau išaugęs kaimelis Šadbarai, tapo Šedbarais. Tai štai, vienądien knygų namelyje aptikau laiko ir žmonių rankų pamylėtą 1952metų leidinį. Jis vadinosi „Jaunieji: Pradedančiųjų rašytojų almanachas ketvirtoji knyga“. Ją išleido Valstybinė grožinės literatūros leidykla ir ji kainavo du rublius aštuoniasdešimt kapeikų. Pervertęs aptikau nematytų, negirdėtų rašytojų – poetų pavardžių. Tarp jų A.Baltrūno opusą „Silvestras“ apie kalvį S.Šimonį. Nesigilinsiu, bet paminėsiu kai kurias vietoves: Skėmiai, Geručiai, Kairėnai, manau girdėtos. Tai štai, pavartęs almanachą sužinojau kas yra socialinis realizmas, kaip reikėtų rašyti apybraižas. Taip pat, kad poetas Paulius Širvys rašė ne vien meilės lyriką, bet ir apie kombainininkus, pasieniečius, plieninius žmones,
Įsijaučiau. Pirmajame ir septynioliktame leidinio puslapiuose spaudas: „Šadbarų biblioteka“. Kaip ši, 68 metų amžiaus, knyga atsidūrė Radviliškyje – nespėliosiu. Pasibaigus karantinui, šnektelėsiu su bibliotekos kraštotyrininkėmis. Gal priglaus. Kaip minėjau, pradėjau iš toliau, dabar esmė. Po lapkričio 22 d. Radviliškio kautynės pradės skaičiuoti 102 – metus. Pačios kautynės, vienareikšmiškai, buvo svarbios Lietuvos ateičiai, nors galima įtarti, kad palaidotos ir po milžiniška melo mase. Ypač žuvusių bermontininkų skaičių. Prieš kelis mėnesius į merą kreipėsi radviliškietis Antanas Adomaitis su prašymu nustatyti buvusio mūrinio malūno vietą, įamžinti kautynių didvyrius ir panašiai. Rašydamas šias eilutes (lapkričio 15d.), aš galvoju, jog nebus padayta nieko. „Paminkliniai“ E.Proscevičius, V.Simelis (net būdamas meru) nepasirūpino tikros kautynių istorijos aprašymu. Net nežinoma, kur palaidoti bermontininkai, o gyvų liudininkų, deja, jau nebėra.
Ruduo
Pasišiaušęs drėgme, pasidabinęs pilku, konservatysiu dangumi, pasiženklinęs užsispyrusiais medžiais, nenoričiais numesti paskutiniųjų lapų, ir apsistatęs neišvežtų priešžiemio lapų maišais. Pasaulyje nieko naujo, Lietuvoje iš esmės taip pat. paaiškėjo, kad naujoji konservatorių politinė kultūra, tik senas, išverstas ir persiūtas paltas, o žaliavalstiečių pozityvi opozicija panaši į padėvėtą, kiaurą kojinę. Be to gaidžiūniška partija prieš pasitraukdama į politinį kompostyną užsisakė vėjo jėgainių už milijardus ir saulės baterijų už šimtus milijonų.
Kas galėtų paneigti, jog šie pirkiniai vėliau netaps privačia nuosavybe?
Štai šiame fone ir pavarčiau prieinamą šiaurės vakarietišką, žemaitiškai aukštaitišką spaudą. Tikėdamasis rasti ką nors gražaus ar bent paslaptingo. Pateiksiu radinių detales. Nidoje atkastas pranciškonių altorius, kurį kadais sukūrė V.Orvidas. Palangoje tvarkoma mano vardo gatvė, o „Naglio“ kinoteatras taps regionine filmoteka, „Brežnevo vilą“ priglaus savivaldybė. Ryškėja Šventosios uostas, o Vydmantuose pražydo alijošius. Klaipėdoje jaunųjų korespondentų klubo narys, padedamas Valstybinės darbo inspekcijos iš kavinės, kurioje dirbo, išsilupo jam priklausiusį atlygį. Klaipėdos rajono laikraštis tradiciškai pasipuošė rajono mero nuotrauka. Šiaip įdomu, kiek Lietuvos merų turi narcisistinių polinkių, šiuose kraštuose moderniuoju laikmačio maru užsikrėtė „Maximos“ pardavėja. Joks stebuklas, tai tik išminuotojai gali suklysti vieną kartą, o parduotuvėse, vaistinėse, gydymo įstaigose žaidimas su mirtimi – rūsti kasdienybė. Šiaip,kasdienybės, rutinos kartais per daug, tad padalinsiu šią improvizuotą apžvalgą į dvi dalis.
Padalinimas
Antrąją dalį pradėsiu nuo intriguojančios „Šilokarčemoje“ spausdintos straipsnio antraštės: „Rastas tvarte prie betoninių grindų prišalęs kūdikis ir kitos protu nesuvokiamos istorijos“. Šiaip šilutiškiai prie kapinių įrengė neoficialią stambiagabaričių atliekų aikštelę, nes žino, kad velionis ateis ir pareikalaus atsakomybės. Šilalėje „koronė“ užkariavo ligoninę, o Skuodo gyventojai vieną gatvę pavadino B.M.Gimbutienės vardu. Mažeikiai kratosi karinio poligono kaimynystės, o prie Renavo dvaro rastas apeiginis akmuo tapo valstybės saugomu objektu. Gal dėl šios priežasties pasibaigė ir šuolių parašiutu sezonas. Plungėje filmuojama „Piktųjų karta“. Telšiuose senolė pakėlė vėjus socialinei darbuotojai už tai, kad ši neiškuopia jos namų, ypač tos dalies, kur gyvena nuomininkas.
Taip jau yra, kad senatvės esmė – užknisti aplinkinius savo burbėjimu, dejonėmis, skundais. Kaip įrodyti panašiems asmenims, kad socialinė darbuotoja ne tarnaitė. Rokiškyje, plintant „koronkei“, mokyklose panika. Kupiškėnai tęsia rajono kaimų istorijų ciklą, o vieną daugiabutį, tiksliau laiptinę, užkariavo kačių mylėtojo augintiniai. Įdomu kam augina: kailiams ar mėsai? Pasvalyje aprašoma žmogaus ir kuosos draugystė ir kaip visad žaismingos „Dėdės Juzės godos“. Pakruojyje nieko įdomaus, net biržiečiai pasigyrė tik Šv. Huberto, medžiotojų globėjo, dienos minėjimu. Taip ir neradęs nieko išskirtinio, nusprendžiau sukurti pabaigą.
Pabaiga
Laisvalaikiu „Radviliškio kraštui“ rašau „Komunizmo aušros“ apžvalgas. Ir jau senokai stebina vienas dalykas. Bibliotekoje esantys „KA“ komplektai nepilni. Nuo tos pačios bėdos yra nukentėję ir „KA“ redakcijos archyviniai komplektai išgelbėti nuo sąvartyno. Esu matęs „Glavlito“ raštą „KA“, tad darau prielaidą, jog „KA“ redakcijoje dirbo arba neoficialus sovietinės cenzūros („Glavlito“) arba saugumo atstovas atliekantis valymus. Net numanau, kas tai galėtų būti, jei tai tiesa. Neskubėsiu, dar yra buvusių „KA“ darbutojų, šnektelėsiu. Jei ką sužinisiu – parašysiu. Dabar paskutinis taškas.
