“Radviliškio vandenims- 30 metų: jubiliejiniai metai su dideliais iššūkiais priekyje

0
1325
Įmonės darbuotojas Jonas Svetikas Radviliškio miesto vandenvietėje. Įmonės nuotrauka.

Savivaldybės įmonė „Radviliškio vanduo“ šiemet švenčia 30-metį. Už geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymą atsakingos įmonės vadovai šia proga dalinasi džiaugsmais ir rūpesčiais. Apie tai ir daugiau – interviu su ketvirtus metus įmonei vadovaujančiu Egidijumi Barčkumi, įmonės vyr. inžinieriumi Mindaugu Gapšiu bei įmonės buvusiu ilgamečiu darbuotoju Kęstučiu Pranckevičiumi. 

Kaip šiandien gyvuoja įmonė?

Metai iš metų vykdome plėtrą – plečiami vandens ir nuotekų tinklai visame rajone. Radviliškio mieste, vienintelėje rajono aglomeracijoje, tereikia prijungti keletą vartotojų, kad pasiektume Aplinkos ministerijos ir Europos Sąjungos reikalavimus dėl 98 procentų. Tai reiškia, kad yra tokiam procentui žmonių vanduo bus tiekiamas centralizuotu būdu, ir, žinoma, sutvarkomos nuotekos. Įmonė šiuo metu eksploatuoja 25 vandenvietes, 1824 vandens gerinimo įrenginius, o vandentiekio tinklų yra 259,2 kilometro (2013 metais jų buvo – 193,7). Geriamąjį vandenį iš įmonės eksploatuojamų vandenviečių gauna beveik 20 tūkstančių gyventojų. Nuotekos valomos 15-oje valyklų, įmonė prižiūri 57 nuotekų perpumpavimo stotis ir 243,9 kilometrų tinklų. Prie centralizuotų nuotekų tvarkymo sistemų yra prisijungę daugiau nei 18,8 tūkstančio gyventojų“, – pagrindinius skaičius vardina įmonės direktorius E. Barčkus. Jam antrina vyr. inžinierius M. Gapšys. 

„Bendrovė turi ir daugiau tinklų, kurie Tarybos sprendimu perduoti Savivaldybės įmonei. Tik kol kas dar nemažai perduoto turto, kurio likutinė vertė yra nulinė, dar nėra inventorizuota.“ 

Kokia įmonė buvo pačioje jos įkūrimo pradžioje?

Ilgametis buvęs darbuotojas ir vyr. inžinierius K. Pranckevičius sakė: „Jei lygintume dabartinę įmonę su įmone jos veiklos pradžioje, tai mes buvome kaip ir vargšai. Gal tai būtų per skambus palyginimas, bet tokia buvo situacija. Tuo metu mes teturėjome vieną vienintelę Zil-o bazę dumbliasiurbę: ir atkimšti, ir pravalyti, ir ištraukti –- mes viską darėme su ja. Kalbant apie statybas, pirmuosius nugeležinimo įrenginius statėme net penkerius metus. Strigo finansavimas, nes pinigai skirti buvo iš biudžeto. Buvo tikrai nelengva, bet tuometinių darbuotojų supratingumo dėka įmonė išgyveno. Atėjus pirmiesiems europiniams pinigams, mes galvojome ne apie tinklų plėtrą, bet apie tai, kaip reikia minimaliai sutvarkyti ūkį. Ypatingai Radviliškio mieste, kuris buvo stambiausias vandens ėmėjas. Lėšos buvo skirtos tam, kad būtų sutvarkyta infrastruktūra, tai yra tais atvejais, kai įvykus avarijai, važiuojant 90 kilometrų per valandą greičiu, nereikėtų uždaryti viso kvartalo. Kai įvykdavo avarija viename name, tekdavo užsukti vandenį dvidešimčiai namų. Kad to nebereikėtų daryti, investavome pirmiausiai į infrastruktūrą. Sutvarkėme ją, pradėjome stambesnius projektus  -– valymo įrenginių rekonstrukciją Radviliškio mieste, Šeduvoje. Visa tai sutapo su naujojo direktoriaus (Juozo Jučo – autoriaus past.) atėjimu. Jis visiškai pakeitė požiūrį į finansavimą, į naujas technologijas, į jų diegimą. Tada įmonė ir pradėjo stotis ant kojų ir tikrai džiugu, kad tie darbai ir toliau vykdomi, o įmonė nevegetuoja. Nuo pat pradžių įmonei vadovavo buvęs cecho meistras Juozas Butavičius. Radviliškio cechas tada priklausė Šiaulių teritorinei vandentiekio ir kanalizacijos valdybai. Kai Radviliškis atsiskyrė nuo Šiaulių, J. Butavičius tapo direktoriumi. Kol vadovavo jis, įmonė stovėjo vietoje. Kai atėjo J. Jučas, iš karto pasikeitė visa strategija. Įmonė įsigijo naujos technikos, investavome į kaimus, ir taip toliau. Žinoma, atlyginimai buvo mažiausi, minimalūs, žmonės labai pyko, nes lygindavo su šilumininkais, kurių atlyginimai buvo bent dvigubai didesni, bet tada vadovybė investavo į ūkį. 1991 metais įmonėje 80 procentų žmonių dirbo už minimalų atlyginimą!“. 

Kokie didžiausi iššūkiai, su kuriais tenka susidurti įmonei?

„Nepastovumas teisinėje bazėje“, – nieko nelaukdamas savo vyr. inžinierius. Jis kaip argumentą pateikia Aplinkos apsaugos ministro pasirašytą įsakymą dėl dumblo tvarkymo. „Dabar bus įmonės smaugimas dėl šio įsakymo. Buvusi valdžia pakeitė dumblo sąvoką, bet vis tiek ministras pasirašė įsakymą. Nepasitenkinimą tuo kėlė daugybė vandens įmonių, nes tai didelė finansinė našta visoms įmonėms. Dabar galvojame, ar galime apskritai tai padaryti. O   ką galėtumėte daryti, tai metus laiko laikyti dumblą, bet tai kosminiai pinigai. ES lėšomis šių darbų niekas nefinansuotų, tai įmonė turėtų daryti iš savų lėšų. Dabar iš Radviliškio, Šeduvos, Baisogalos nuotekų valyklų, žinoma, ir iš kitų rajonų kaip Pakruojo, Joniškio, Akmenės valyklų, bus vežama į Šiaulių nuotekų valymo aikštelę“, -– sako vyr. inžinierius. Jam antrina direktorius, pridurdamas: „iki šiol įmonei dumblo tvarkymas per metus kainuodavo apie 20 tūkst. eurų. Dabar paskaičiuokite. 3 tūkst. kubinių metrų po 54 eurus. Ir tai tik mokestis už priėmimą. O kur dar dumblo atvežimo į Šiaulius kaštai? Tam ir pirkome krovininį automobilį su konteineriu. Ir visa tai finansinė našta mūsų įmonei.“

„Ministerija reikalavimus griežtina, bet tam pinigų neskiria. Kaip galima išspręsti tam tikras problemas tik įmonės jėgomis? Tiesiog nesuvokiama, kaip turėsime susitvarkyti su dumblo aikštelėmis ir jo tvarkymu. O kur dar valyklos? Kai statėme su europiniais pinigais pagal ankstesnius reikalavimus, viskas buvo gerai, o dabar pagal atnaujintus reikalavimus mus spaudžia iš naujo rekonstruoti valyklą. Bet tam pinigų nė cento neduoda“, -– toliau tęsia M. Gapšys. 

Kita problema, kurią įmonė turės spręsti, tai tokie patys reikalavimai kaimuose esančioms nuotekų valykloms, kaip ir esančioms miestuose. „Ministerija 2027 metams reikalauja, kad kaimuose išvalytose nuotekose nebebūtų fosforo. Taip, dar laiko yra, bet tas laikas netruks prabėgti. Todėl jau dabar dėliojamės, kiek kainuotų pakeitimai, kokio dydžio sąmatos būtų, tačiau iššūkis tikrai bus nemažas. Turime tiek daug vargo su buvusių kolūkių vandens tinklais, kurie pastatyti iš metalinių, plastmasinių, net asbocementinių vamzdžių“, – būsimą problemą dėl kaimuose esančiųjų tinklų apibūdina M. Gapšys.

Radviliškio miesto nuotekų valykla. Įmonės nuotrauka.

Tai kokią įmonę radote Jūs pats?

Direktorius E. Barčkus pirmiausia akcentuoja seną techniką, nors sutinka, kad įmonėje daugiau mažiau viskas buvo sustyguota. „Kai buvau paskirtas vadovauti įmonei, pastebėjau, kad nemažai yra senos technikos. Mane labiausiai stebino tokia turima įmonės technika, pavyzdžiui, „gazikai“, kuriais traukdavo nuotekas. Nupirkome kelias naujas mašinas. 

Visą laiką klausiame darbuotojų, kokių įrankių jiems reikia, kad darbas būtų atliekamas našiau, kokybiškiau ir greičiau. Darbuotojai paprašo konkrečių įrankių, pavyzdžiui, vibroplokštės, ir nuperkame, kad tik užduotis būtų atliekamos. Pradėjęs dirbti vadovu pastebėjau, kad kartais darbuotojas 11 valandą dar nebūdavo pradėjęs dirbti. Atvažiuoji į objektą, o ten stovi su baltomis pirštinėmis mūsų darbininkas. Tai kam tokio reikia? Pasistengėme tokių atsikratyti, nes jie niekam nėra reikalingi. Žinoma, mes turime ir kitą problemą – profesionalių darbuotojų stygių. Savivaldybės įmonė negali konkuruoti su verslu, su jo siūlomais atlyginimais. Stengiamės kaip galime, kad išlaikytume patyrusius žmones. Netgi dabar didindami atlyginimą kitiems galime tokiu būdu: kai žmogus išeina į pensiją, klausiame bendradarbių, ar priimti naują žmogų, ar perskirstyti išėjusiojo dalį atlyginimo su sąlyga, kad jo funkcijos bus pasidalintos tarpusavyje. Beveik visada sutinka paimti funkcijas ir taip pasikelti atlyginimą“, – pastebi Gapšys. Jo teigimu, šiuo metu dirbančios komandos pilnai sukomplektuotos ir neturi „baltomis pirštinėmis“ vaikščiojančiųjų darbininkų. „Anksčiau turėjome ne vieną ar du, kurie stovėdavo ant duobės krašto ir žaisdavo telefonu. Po vieną, po du atsikratėme tokių, ir turime optimizuotą brigadų skaičių su žmonėmis, kurie supranta, ką daro ir nereikia šalia stovėti. Bet vyksta „kovos“ dėl patyrusių, ilgamečių darbuotojų. Niekam nereikia nei „metinukų“ ar dvimečių, ir, žinoma, niekam nereikia tų lodorių, kurie tikriausiai iki šiol būtų, jei nebūtumėme jų išmetę.“

Naujo vandentiekio įrengimu rūpinasi darbuotojai S.Vaitkus, G.Gapšys ir K.Keras. Įmonės nuotrauka.

Ar atleisdami netinkamus darbuotojus didinate kitiems atlyginimus? Juk anksčiau buvo pastebima, kad „Radviliškio vandenų“ darbuotojų atlyginimas būdavo žymiai mažesnis nei kitos Savivaldybės įmonės? 

Vadovai sako, kad kitų priemonių didinti darbuotojų atlyginimą, nedidinant vandens kainos, nėra. „80 procentų vandens kainos sudaro atlyginimas. „Šilumoje“ didžiausią kaštų dalį sudaro kuras, deja, pas mus – alga žmonėms. Tad vienintelis kelias – didinti našumą, efektyvumą, todėl perkame įrangą, techniką, tad darbuotojas gali darbą padaryti greičiau. Todėl nebereikia tiek daug žmonių. Tad jei darbo užmokesčio fondas yra toks pat, o dirbančiųjų mažiau, galime didinti algas. Žinoma, jos dar nėra tokios pačios, kaip kolegų iš šilumos ūkio, tačiau nebėra tokio didelio atotrūkio“, – sako direktorius E. Barčkus. Remiantis „Sodros“ duomenimis, įmonėje rugpjūtį vidutinė alga buvo 1 359 euraio, o „Radviliškio šilumoje“ – 1661 euro per mėnesį. 

Kokie svarbiausi darbai ar projektai laukia ateityje?

„Sodai“, –- net nedvejodamas sako įmonės vadovas E.Barčkus. Jam pritaria ir vyr. inžinierius M. Gapšys. „Šiuo metu užbaigiame Šeduvos valyklos atnaujinimą, baiginėjame Polekėlės valymo įrengimus. Bet didelė nežinomybė laukia su Radviliškio sodais. 7 etapai, kurių kaina – 5,7 milijonų ai eurų. Pateikėme paraišką Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA), kurią jau patvirtino. Dabar turėtumėme pasirašyti sutartį su VIPA, bet stengiamės atidėti, kiek tik galime. Jie mums leistų aglomeracijos planą pateikti vėliau, tačiau yra didelė rizika. Jų patvirtinti kriterijai – reikiamas namų ūkių skaičius viename hektare, o Radviliškis

 šio kriterijaus neatitinka. Tad esame situacijos įkaitai, ir nežinome, ką toliau daryti. Jei vėliau neatitiksime kriterijų, privalėsime arba patys sumokėti už tai, arba tikėtis paramos iš Savivaldybės. Gaila, bet pagal metodiką mes neatitinkame – ten nurodyta, kad viename hektare turėtų būti 25 sodybos, o, pavyzdžiui, „Bitutės“ ir Vyturėlio“ soduose 10 hektarų plote yra 53 sodybos. 

Kol kas laukiame specialaus plano pakeitimo. Ir mes nesame vieninteliai, nes visa Lietuva vargsta. Todėl čia mums labai didelis iššūkis: jei mes pasirašome finansavimo sutartį, jau esame sukirtę rankomis su rangovais, o jei aglomeracijos plane esantys skaičiai neatitinka metodikos reikalavimų? Kas tada? Kas finansuos tuos darbus? Rangovui nesvarbu, iš kur apmokėjimas bus, bet mes tikrai tokių lėšų neturime. Viskas priklauso nuo Tarybos“, -– kol kas gerų žinių negali pažadėti sodų bendrijų gyventojams Savivaldybės įmonės vadovas. 

Tai kokios pagalbos reikėtų iš Savivaldybės?

„Kad Savivaldybė nepriimtų sprendimų jų pirmiausia gerai neapgalvojusi. Prieš priimdama kokį sprendimą, Savivaldybė turi gerai apgalvoti visas aplinkybes. Pasižiūrėkite į situaciją Ilguočių kaime. O kaip viskas buvo? Žmonės sukėlė triukšmą, o savivaldybėje trenkė kumščiu į stalą ir dabar įmonė turi nemažą galvos skausmą“, –- sako buvęs vienas įmonės vadovų K. Pranckevičius. 

O dabartinis vadovas norėtų supratingumo. Bet direktorius nepuola kaltinti valdžios, jis labiau akcentuoja žmonių elgesį. „Jie eina pas rajono vadovus, reikalauja sprendimų, politikai spaudžia mus, bet kas toliau? Kiek galime pasakyti pavyzdžių, kai gyventojai išsireikalavo vandens trasų, bet nesijungia. Paskutinis pavyzdys –  Basanavičiaus gatvė Radviliškyje. Gatvės pabaigoje esančio daugiabučio gyventojai išsireikalavo trasos, o kai reikia prisijungti, tarsi jiems nebereikia to vandens. Juk ir projektą pakeisti reikėjo, ir papildomos lėšos, bet kas iš to?“ – pastebi įmonės vadovas. 

Ką norėtumėte palinkėti vartotojui? 

„Naudoti daugiau vandens. Vidutinis vartotojas suvartoja vos 1,5 kubo per mėnesį, kai prieš kelis metus buvo daugiau nei 2,5. Kuo daugiau suvartos, tuo geriau gyvens įmonė. O ji juk tiekia gerą vandenį ir tinkamai sutvarko nuotekas“, – sako E. Barčkus. Jam antrina K. Pranckevičius.

„Žmonės perka buteliukuose vandenį ir moka po pusę euro, bet nemano, kad tai brangu. O įmonei mokėti darosi per brangu, nors vandens kubas nė euro nekainuoja. Be to, nereikia nei į viršų nešti, nors gyvena penktame aukšte. Tad linkiu mūsų krašto žmonėms kuo dažniau vartoti įmonės tiekiamą vandenį“, –- ragina buvęs įmonės vyr. inžinierius. 

 

Partnerio turinys

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia