Šiaulių meras Artūras Visockas mėgsta postringauti apie „viešą interesą“. Feisbuko įrašuose jis vaizduoja save kaip miesto ateities architektą, galaktinį šuolininką ir viešojo gėrio sargą, kovojantį su „sistemomis“ ir „pilkomis zonomis“. O realybėje – tai tas pats miesto vadovas, kuris netrukus stos prieš teismą dėl 1,7 mln. eurų vertės gatvių apšvietimo pirkimo, kurio sąlygos, pasak prokurorų, buvo parašytos taip, kad laimėtų viena konkreti įmonė.
Kaip veikia šis „viešo intereso“ teatras
Vladimiras Putinas savo laikais taip pat kalbėjo apie „tautos interesą“, kai buvo užveriamos žiniasklaidos redakcijos durys. Aleksandras Lukašenka kartojo apie „žemės ir žmonių gėrį“, kai buvo traiškomos opozicijos akcijos. Formulė nesikeičia: kol valdovas kalba – realybė yra tokia, kokią jis nupiešia.
-
Sutapatinimas su miestu
Meras nuolat pabrėžia: „Aš esu šiaulietis, ir tuo viskas pasakyta“. Tai ne meilės miestui išraiška, o psichologinė kilpa rinkėjui – kritikuosi jį, reiškia, kritikuoji miestą. -
Žodžių magija
„Viešas interesas“ mero postuose kartojamas taip dažnai, kad tampa tarsi lozungas iš sovietinių laikų – kai realybė buvo liūdna, bet šūkiai visada linksmi. Šis nuolatinis kartojimas sukuria iliuziją, kad žodžio minėjimas savaime reiškia jo gynimą. -
Kaltinimų diskreditavimas
Teisiniai įtarimai pristatomi kaip „pilkos zonos“ arba „sistemų pasipriešinimas“. Tai klasikinė retorika, kurią naudoja lyderiai, siekiantys paversti savo kritiką priešais – ne tik priešais jį, bet ir priešais miestą.
Socialinių tinklų rojus ir teismo salės šešėliai
Mero tekstuose šuoliai matomi „net iš kitų galaktikų“, gėlynai žydi, poliklinikos kyla, o miesto tvarkymas tampa asmenine mero dovana žmonėms. Tuo pat metu prokurorai kalba apie konkurencijos ribojimą, apie galimą pirkimo sąlygų pritaikymą vienam tiekėjui. Ir tai – ne nuomonė, o baudžiamojo proceso faktas.
A. Visocko feisbuko pasaulyje šis disonansas sprendžiamas paprastai – jis jo tiesiog neegzistuoja. Tokia pati strategija matyta pas autoritarinius vadovus: viešojoje erdvėje – šventės, paradų eilės, iškilmės; užkulisiuose – kontrolės mechanizmai ir savų tinklo stiprinimas.
Kodėl tai pavojinga rinkėjui
Šis metodas ne tik klaidina. Jis pavojingas, nes moko miestą priprasti prie dviejų paralelinių realybių: gražios socialinių tinklų ir kietos, uždaros užkulisinės. Jei rinkėjas nuolat maitinamas tik pirmąja, ilgainiui jis nustoja reikalauti ataskaitos už antrąją.
Viešas interesas – tai ne poetiški sakiniai apie dangų, ne gražiai įrėmintos nuotraukos su statybomis fone ir ne pasakojimai apie „šiaulietišką mąstymą“. Tai sprendimai, kurie priimami skaidriai, be „savų“ privilegijų, be užprogramuotų pirkimų ir be išankstinio nugalėtojo.
Kai už „viešo intereso“ kaukės slepiasi asmeninė nauda, tai jau ne viešas interesas – tai tik sena valdžios išbandyta propaganda, kurią nuo mažo miesto iki didelės valstybės naudoja visi, bijantys tikros atskaitomybės.
Dainius Šuolius
About The Author
