V.Mikalauskis: šiuolaikinis jaunuolis it triušis – dievina seksą ir žolę

0
376
Vytautas Mikalauskis, Psichikos sveikatos centro socialinis darbuotojas.

Stojus priešpilniui nekantrus Žemės palydovas laukė vakarinio saulės nusirenginėjimo. Šarkos nekreipdamos į tai dėmesio užsiėmė lizdų gamyba tam naudodamos ekologiškas medžiagas. Gyvenimas yra gyvenimas ir kaip skelbia kalendorinė sentencija, „šiuolaikinis jaunuolis it triušis – dievina seksą ir žolę“, bet aš norėčiau pradėti nuo ekologinės temos.

Pradžia

Dar mano vaikystėje, iki prasidedant melioracijai, dalis kaimo gyveno gan ekologiškai. Iškirstus, netinkamus krūmus susmulkindavo malkoms. Šieną laikė stoginėse ir netingėdavo nušienauti pagriovius. Elektros dažnai nebuvo, o žibalas taupomas. Savigynai po ranka būdavo paruoštas aštriai išgaląstas kirvis, o ne šautuvas. Kitas privalomas atributas – karvė. Taip, taip, gyvulys, tačiau tai ir garantija, kad bus rūgpienio, varškės, sūrio, sviesto, tad kaimo žmonės išsiversdavo ir be gamyklinės produkcijos. Apie gaidį-laikrodį, šunį-signalizaciją, kates-peliautojas viskas suprantama. Beje, gyvuliai ir žmonės neretai gyveno po tuo pačiu stogu ir apgalvota ventiliacija nenuodijo nemaloniu kvapu. Reikia priminti, kad ir viduramžiais, bent jau ankstyvaisiais, bajorai menes įrengdavo virš tvarto. Tiesiog šilumos sumetimais. Taupant šilumą, buvo miegama ant krosnies, užkrosnyje ir apskritai, pagrindinė patalpa namuose buvo virtuvė. Ir tai mano vaikystėje. Apie pernešamų lauko tualetų madą ar šulinius su svirtimi nerašysiu. Vėliau didžiąja dalimi vienkiemiai buvo sunaikinti, nes gyventojus sukėlė į kolūkines gyvenvietes. Progresas sumažino ekologiją ir jo niekaip nesustabdysi, nors kai pagalvoji apie šiuolaikinio pasaulio įvykius, kai druska ir vėl tampa deficitu – visko gali būti. Bet aš ne apie tai. Nūdienos žmogui norisi visko ir tuoj pat, ypač politikams. Tereikia žvilgtelėti į laikraščius, kad ir vietinės spaudos, pasiklausyti TV ar radijo laidų. Tad tradiciškai norisi apžvelgti rajono spaudą.

Tradicija

Jos laikydamasis konservatoriškasis „oficiozas“ išpylė eilinį pamazgų kibirą dabartinio mero adresu. Mano nuomone, straipsnio žurnalistas-virtuozas galėjo padaryti tą korektiškiau ir subtiliau. Labai abstraktus ir Savivaldybės įmonės „Radviliškio šiluma“ interviu, pasirodęs šio laikraščio vidiniuose puslapiuose. Galėtum pamanyti, kad įmonėje nedirba konkretūs žmonės, kurie atsakė į klausimus. Visa kita laikraštyje – „tufta“ (niekalas), ir abejoju, ar gali sudominti skaitytojus.

„Pletkininkas“ dvylika kartų paminėjo savo narcizinį deputatą Š…dmalį ir vėl įdėjo jo dvi nuotraukas. Susidaro įspūdis, jog tai pats gražiausias, protingiausias, išmintingiausias mūsų rajono deputatas, kuriam nėra lygių kitų jo kolegų tarpe, nes visi kiti dėmesio neverta smulkmė, nepaisant fakto, kad tas vienintelis teturi tik vidurinio mokslo diplomą.

Iš kur pas žmogų tokios didybės manijos ir narcisizmo apraiškos, galima tik spėlioti. Gal svajoja apie mero kėdę ir įsivaizduoja ant jo pečių uždedamas regalijas, bet tai tik vaikiškos svajonės apie nuosavą smėlio dėžę, sūpynes ir daug žaislų. „Liežuvininko“ straipsniai iš esmės mažai skiriasi nuo konservatoriams itin palankaus buvusio savivaldybės žinių oficiozo, išskyrus ambicijas dėl Muziejų gatvės. Bet visiškai analogiškas apie turizmo centro steigimą. Galima pagalvoti, kad pasitarę tarpusavyje rašo, bet tai tik mano spėjimas. Plius daug „svetimkūnių“, tai yra skolinių iš darželių, mokyklų ir kitų biudžetinių įstaigų. Patys sukurti ką nors naujo ar neįprasto, ar pateikti savą požiūrį į renginius akivaizdžiai nepajėgūs. Net ir arkliui aišku, kad renginyje dalyvavęs žurnalistas pateiks savo nuomonę apie vyksmo atmosferą, nuotaikas ir dalyvius, patį renginį, skirtingai nuo oficialios informacijos. Dabar nueinama paprasčiausiu būdu – perspausdinama, tai ką norėjo organizatoriai. Oficialiai – tarsi ir teisinga, bet kur „cinkelis“?

Norai

Vienądien atlikdamas privalomą pasivaikščiojimą atkreipiau dėmesį į centriniame parke išretintus medžius. Gal ir gražiau, gal ir šviesiau, tikrai ne man spręsti: parkas – ne miškas, o ir hibridų pasitaiko. Pavyzdžiui, Antaniškių miškas-parkas. Nežinau, gal nūnai vadinasi tik mišku, bet mano jaunystėje tai buvo minėtas hibridas, kuriame veikė vaikų atrakcionų aikštelė, tvenkinys su sala ir tiltu į ją, grybo formos vaisvandenių kioskas ir, žinoma, legendinė „zuikinė“ („Medžiotojų svetainė“). Dar buvo ir estrada, kur vykdavo dainų ir kitokios šventės, koncertai. Viskas tuo metu buvo prižiūrima ir puoselėjama. Nuosmukis Antaniškių miške-parke prasidėjo atgavus nepriklausomybę. Beje, apie parkus visi turi skirtingus supratimus. Tarkime, vieną anglai, visai kitą – lietuviai. Gerokai įsijaučiau. Man asmeniškai atnaujinta „Maxima“ panaši į rekonstruotą parką. Tarsi ir šviesiau bei erdviau, bet dažnas įpratęs prie senosios tvarkos, ima ir pasimeta. Jų tarpe ir aš, kankinantis salės darbininkes ir kasininkes, kai noriu ką nors surasti naujojoje tvarkoje. Iš esmės atnaujinimas vykęs, tereikia laiko priprasti. Beje, laikraščiai, knygos, duonos gaminiai, daržovės liko savo senose vietose ir man tai palengvina orientaciją. Niekur „nepabėgo“ mėsos, žuvies, kulinarijos „skyriai“, todėl neapsunkina labai smarkiai padėties mano kaip pirkėjo atžvilgiu, bet šiuolaikinis dizainas patrauklesnis ir nepalyginamas su miesto centrinio parko rekonstrukcija, kurią įvardinčiau „niokojimu“. Suprantu, kad parkas – ne miškas grybavimui, bet mano galva, reikėjo pasiieškoti geresnių specialistų. Tačiau, kaip liaudyje sakoma, ir šuo kariamas pripranta. Tiesa, apsikiautusiųjų esame visur. Štai ten ar ten galima pamatyti paliktus medžių kelmus, pavyzdžiui, prie ligoninės. Na kelmai ir Lietuvoje tik kelmai, bet man dar galutinai neatsigavusiam po ligos metas pagalvoti ir apie skilties pabaigą.

Pabaiga

Ji galėtų baigtis vizitais į polikliniką pas nuostabią gydytoją Laimą ir kartu su ja dirbančią sesutę Jūratę. Arba procedūrinio kabineto šaunias medicininio personalo moteris ir kitas specialistes. Jų dėka stojuosi ant kojų ir net bandysiu dirbti. Kodėl jų neįvardinau – pamiršau atsiklausti jų leidimo paminėti mano skiltyje. Šį kartą nebus paskutinio taško, o dėsiu daugtaškį…

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia