Liepos mėnesį Radviliškyje pradėjo veikti privati šeimos klinika „Kristivita“. Kliniką atidarė jauna šeimos gydytoja Kristina Vyšniauskienė. Medicinos įstaigos vadyba turi savo specifiką, kurią medikė gerai išmano – beveik dešimtmetį dirbo Radviliškio ligoninės Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriuje, taip pat ėjo Radviliškio ligoninės direktoriaus pavaduotojos medicinai pareigas. Ji neslepia priežasčių, dėl kurių nusprendė pasukti į privatų verslą. Šeimos gydytojos vertinimu, kuo didesnė privačių klinikų konkurencija, tuo geriau gyventojams.
Kodėl pasirinkote Radviliškį, kas Jūs motyvavo pradėti dirbti Radviliškio ligoninėje?
Pati esu kilusi iš Gargždų. Kai studijavau Kauno Medicinos universiteto klinikose, turėjau labai gerą studijų draugę iš Radviliškio. Ji studijavo reanimaciją, o aš pasirinkau šeimos gydytojo kryptį. Prieš pradedant studijuoti rezidentūroje, tai ji mane prikalbino atlikti praktiką šio miesto ligoninėje. Tada draugė mane įtikinėjo, kad bus smagiau kartu budėjimuose. Likimo ironija, bet taip ir neteko kartu dirbti nors vienoje pamainoje.
Kokios patirties įgijote dirbdama ligoninės priėmimo skyriuje?
Mano nuomone, kiekvienas gydytojas, kuris nori būti geras gydytojas, privalėtų padirbėti ligoninės priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriuje. Ten viskas kitaip – sprendimus turi priimti greitai. Atvyksta ligonis, kuris kraujuoja, kuriam blogai, kuris gal netekęs sąmonės, ir gydytojas pasižiūrėjęs iš karto privalo priimti sprendimą, kokius tyrimus daryti, kur siųsti ir taip toliau, kad būtų padėta žmogui. Kartais netgi daugiau – nuo gydytojo reakcijos priklauso, ar bus išgelbėta žmogaus gyvybė. Būtent priėmimo skyriuose įgyjama patirtis dažnu atveju yra neįkainojama. Suprantama, padaroma klaidų, bet juk ir yra vyresni kolegos, kurie padeda, pastebi, pataria.
Tai Jus, naujokes rezidentes, ligoninės vyresni kolegos priėmė, galima sakyti, tėviškai?
Taip, tikrai taip galiu sakyti. Bet ne vien man buvo paprasta įsilieti į šį kolektyvą. Kai prieš devynerius metus atėjau dirbti į Radviliškio ligoninę, tada santykiai tarp jaunųjų gydytojų rezidentų ir vyresnių kolegų gydytojų buvo atviresni, draugiškesni. Vienų rezidentų nepalikdavo, jiems visada patardavo, kai reikėdavo, net ir užstodavo. Juk visokių pacientų yra – vieni pikti, reikalauja kažko neįmanomo iš medikų, todėl jaunas, kolegų palaikymo neturintis gydytojas tokiose stresinėse situacijose gali greitai palūžti. Dabartinė situacija ligoninėje jau yra šiek tiek kitokia. To bendrystės jausmo tarsi ir nebėra, jis kažkur pradingo. Negaliu pasakyti, kodėl taip pasidarė, tačiau pasikeitimų kolektyve, bendroje atmosferoje nematyti paprasčiausiai neįmanoma.
Ar bendro klimato pablogėjimas ligoninės kolektyve ir buvo priežastis pasitraukti?
Nemanau, kad dėl to. Gal sakyčiau, kad viskas susidėjo. Nebuvo vienos konkrečios priežasties, dėl kurios išėjau iš ligoninės. Nuo to laiko, kai prieš keletą metų laimėjau konkursą ligoninės direktoriaus pavaduotojo medicinai vietai užimti, kažkaip pradėjo nebelikti laiko gydyti žmones. Aš devynis metus mediciną studijavau ne tam, kad dirbčiau tik administracinį darbą. Taip, prieš užimdama šias labai svarbias pareigas Radviliškio ligoninės administracijoje, vadovavau skubiosios pagalbos-priėmimo skyriui. Bet tuo metu vis dar galėjau dirbti pilnu krūviu kaip gydytoja. Aišku, provincijos ligoninėje ta praktika gal ir nėra ta pati kaip didmiesčio, bet vis tiek tiesiogiai dirbau su pacientais būdama šeimos gydytoja priėmimo skyriuje. Dariau tai, dėl ko studijavau tiek metų. Man patinka gydyti žmones, rūpintis pacientų sveikata. O eidama pavaduotojos pareigas, jau tiek laiko žmonių gydymui skirti negalėjau. Reikėjo koncentruotis į daugybę teisės aktų, gilintis į juos, stengiantis pritaikyti realiai. Net į Mykolo Romerio universiteto magistrines sveikatos politikos ir vadybos studijas įstojau, kad įgyčiau daugiau teorinių žinių apie sveikatos sistemą ir visus niuansus.
Ar ta patirtis ligoninės administracijoje padėjo įkuriant privačią kliniką?
Žinoma, kad taip. Kai steigiau UAB’ą ir rūpinomės klinikos patalpų įrengimu, reikėjo vadovautis sveikatos ministro įsakymais ir kitais teisės aktais. Pasižiūrėkite, klinikos patalpos yra erdvios, lankytojų srautai suvaldyti. Viskas tam, kad rizika užsikrėsti būtų sumažinta iki minimumo. Turime visus reikalingus prietaisus. Nemeluosiu, pandemija tikrai sutrukdė ir pavėlino klinikos atidarymą. Pavyzdžiui, nusipirkome klinikai būtiną prietaisą, ir staiga uždaro visas sienas. Tai kurį laiką užtruko, kol jį mums pristatė. Tačiau nesklandumai tik laikini ir klinika, nors ir vėliau, bet pradėjo veikti.
Bet juk neperkate prietaisų aukštomis kainomis, kaip, pavyzdžiui, daro Radviliškio ligoninė?
(Šypsosi…) Supraskite, viešieji pirkimai daug kur koją pakiša. Tiek metų dirbu, tai turiu šiokį tokį supratimą apie tam tikrų įrenginių kainas. Pasiskambini į vieną kompaniją, pasiderini su kita medicininius prietaisus pardavinėjančia įmone, ir palyginęs kainas sprendi dėl reikalingiausio. Investuojame į kliniką šiandien, o investicijos atsipirks gal po kokių dviejų ar daugiau metų. Vienas iš mane mokiusių profesorių iš KMUK yra pasakęs, kad šeimos gydytojui reikia dirbti ne mažiau kaip du metus, kad jį pradėtų pacientai atsiminti, kad susidarytų atitinkamas pacientų ratas. Tad ir visos investicijos daromos ne vienai dienai ir ne vieneriems metams.
O kaip su pacientais? Ar šiuo metu turite jų pakankamai?
Kadangi klinika atsidarė vos prieš kelis mėnesius, tai ir prisirašiusiųjų nėra tiek daug, kiek norėtumėme. Aišku, dažnai gydytojus kankina dilema: ar turėti daugiau prisirašiusiųjų pacientų, bet stokoti laiko pakankamai jų apžiūrai, ar turėti mažiau pacientų ir kiekvienam skirti tiek laiko, kiek reikia ligoniui apžiūrėti? Šiuo metu klinikoje prisirašė daugiausiai vyresnio amžiaus žmonės, tačiau taip pat noriu pasidžiaugti, kad yra ir keli naujagimiai. Neišskiriu nei vieno, tačiau mažiausi pacientai džiugina ne tik tėvų širdis, bet ir mano akis. Esu pasiruošusi ir daugiau tokių priimti – tam klinikoje sudarytos visos sąlygos. Puikiai įrengtas kabinetas ir moterims apžiūrėti. Dažnai joms tai nėra pati maloniausia procedūra, tad stengiuosi, kad tai taptų kiek įmanoma švelniau, priimtiniau. nesinori, kad atėjusi pacientė iš čia išeitų su kokiomis nors nuoskaudomis.
Ar klinikoje dirbsite viena, ar turėsite gydytojų komandą?
Esu šeimos gydytoja, todėl galiu dirbti viena pati. Teisės aktai numato, kad tik vidaus ligų gydytojai, vadinami terapeutais, negali dirbti vieni. Šalia jų turi būti ginekologai, chirurgai ir panašiai. Tad šioje klinikoje darbuojuosi aš ir mano seselė, kuri ne tik man asistuoja, bet ir susitvarko su didžiausiu administracinio darbo krūviu, registruodama pacientus, derindama vizitų laiką ir taip toliau. Iki tol, kol įsitvirtinsiu Radviliškyje kaip privačiai dirbanti šeimos gydytoja, tol klinikoje tikrai dirbsiu viena pati.
Ar pradėjus dirbti sau, liko daugiau laiko laisvalaikiui, šeimai?
Nesinori atvirauti, bet turiu pripažinti pati sau – taip, dabar turiu laiko gerokai daugiau. Mano du vaikai gali mane namuose matyti kiekvieną savaitgalį, kiekvieną vakarą. Tos vaikų akys, kai jie žino, kad nebus netikėtų skambučių iš priėmimo skyriaus, kad nebus tos įtampos, kuri ateidavo dėl ligoninės reikalų, viską pasako. To paprasčiausiai neįmanoma nupirkti. Jau ir taip daug metų vaikai manęs nematydavo šalia vakarais ar naktimis, nes tekdavo budėti ir paromis. Dabar dažną savaitgalį važiuojame pas senelius į Gargždus. Ten netoli jūra, todėl atsigauti labai lengva. Ir tos įtampos visai nebeliko. Tą mato ne tik mano vaikai, tą pastebi ir mano draugai bei pažįstami, už tai dėkoja net mano pacientai.
Kas finansuoja Jūsų kliniką? Juk sutinkate, kad dabar su Jūs dėl pacientų konkuruosite ne tik su Radviliškio pirminės sveikatos priežiūros centru (poliklinika), bet ir kita privačia medicinos klinika „Medica“?
Į kliniką investavau savo asmenines lėšas, bet už pacientus moka Teritorinė ligonių kasa. Naujai prisirašiusiam pacientui nereikia mokėti. Visos būtinos paslaugos apmokamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų. Tyrimai įmonėje atliekami „Antėja“, su ja yra yra pasirašyta sutartis. Mano nuomone, konkurencija yra geras dalykas. Visus, ypatingai senbuvius, privers pasitempti. Jei dirbsime pacientams, tai jie daugiausiai ir laimės. Jei gydytojas stengsis tik dėl savęs, tai po kurio laiko ir pasimatys rezultatai. Kol kas esame dar tik naujokai, tačiau nežadama nuleisti rankų – nuoširdžiai dirbsime dėl savo pacientų sveikatos.
Jonas Degsnys