Kartais mano rašoma skiltis turi dilemos elementų. Ją galima pradėti vienaip ar kitaip, bet nuo to jos esmė nepasikeis, nors tam tikri perėjimai ir ryšiai itin pageidautini ir norisi vienumos. Gal nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Vienądien skaitykloje radau akademiko Algimanto Miškinio straipsnį apie Radviliškį ir paprašiau padaryti kopiją tikėdamasis ką nors panaudoti savo skiltims. Be to, Radviliškio istorija kažkaip užkabino. Geranoriška bibliotekininkė Rūta R. nesivarginti, nes skaitykloje yra akademiko monografijos apie Lietuvos miestelius, tad vietoje vieno straipsnio kopijos pasidariau net 16 puslapių iš „Vakarų Lietuvos miestų ir miestelių“, antros knygos, kurią išleido Vilniaus leidykla „Savastis“. Ir tik vėliau supratau, kas tarp minėto autoriaus straipsnių spaudai ir monografijos yra įdomus skirtumas. Monografijose dominuoja sausa, dalykiška, mokslinė kalba, o straipsniai skirti plačiajai auditorijai, todėl parašyti paprasta, visiems suprantama kalba. Prisipažinsiu, galvojau nesivarginti, be to, spėju, jog ir be manęs kas nors šią medžiagą jau naudojo žurnale „Radviliškio kraštas“. Po to apėmė išdidumas – o ką, nejaugi nesugebėsiu? Ja, nuslūgus, nusprendžiau paimti tik tam tikras detales vienai pastraipai. Taip ir padariau.
Padarymas
Įsivaizduokime XV a. ir Radviliškio gyvenamąją vietovę, kuri tarsi dešra apglėbė kelią Šiauliai-Šeduva. 1529 m. Radviliškis jau figūravo neprivilegijuotųjų miestų sąraše ir mokėjo mokesčius į valstybė iždą.
Manoma, jog XVI a. antroje pusėje Radviliškis įsigijo stačiakampį planą. Vėl pasitelkite vaizduotę. Miesto stačiakampė aikštė – ji apima plotą nuo Maironio g. iki buvusio buitinio, nuo „Grūstės“ iki savivaldybės pastato. Tiesa,. Šis pastatas jau būtų atsidūręs turgaus arba centrinės miesto aikštės teritorijoje. Kiekvienoje kraštinėje po keturis sklypus su namais. Iš aikštės gatvės vedė į Šeduvą, Šiaulius, Pakruojį, Šiaulėnus. Buvo ir keletas smulkesnių ataugų – gatvelių. Miestelis baigėsi ties dabartine Vaičaičio gatve ir bažnyčia. Už jos buvo hipotetinis Kiežių kaimas. Vėliau jį prarijo augantis miestelis, tačiau visus gyvenančius į Šeduvos pusę nuo bažnyčios galime laikyti kaimiečiais (juokauju).
Istorijos eigoje Radviliškį siaubė karai, marai, gaisrai ir sukilimai. Keitėsi gyventojų skaičius. Laisvalaikiui ir užimtumui veikė karčemos, bažnyčia, sinagogos, maldos namai, cerkvė. Į tai nesigilinsiu, norėsite, tai patys paskaitysite.
Tačiau vieną pastabą palikau šios pastraipos pabaigai. Jis skirta V.Kudirkos progimnazijos direktorei Rasai Dagienei. 1597 metais prie katalikų bažnyčios veikė parapijinė mokykla. Tai Jūsų, direktore Rasa, mokyklos pradžia. Pagrindinė mintis, kurią norėjau išsakyti – stačiakampis miesto planas nesikeitė iki 1924 metų, realiai iki 1970 metų, o paskutinis padorus gaisras miestelį nusiaubė 1901 spalio 12 dieną. Panašiai, kaip ir dabartiniai Seimo rinkimai. Na, o aš neturėdamas pasirinkimo perkeliu Jus į kitą pastraipą.
Kita pastraipai
Įsijautęs supratau, kad norėčiau paknebinėti miestelio istoriją. Įsivaizduokite, kad dabar Pirmojo pasaulinio karo išvakarės. Šiaulėnų gatvėje (dab. Basanavičiaus) tik dešimt namų, Sadūnų gatvėje (dabar Vaižganto) iš esmės neapgyvendinta. 1916 metais vokiečiai sudegino „valsčiaus ir liaudies mokyklas“ (R.Dagienės dėmesiui) ir „geležinkelio dviklasės mokyklos“ pastatus (Geležinkelio – tai Lizdeikos gimnazijos direktorės žiniai). Šiaip vokiečiai nebuvo žvėrys, nors vertė miestiečius dirbti nemokamus darbus. Be to, jie iškasė „prūdą“ (Prūdelio gatvė) ir išmokė statyti lauko tualetus. Tuo metu būta ir grįstų gatvių, o siekiant išvengti gaisrų, mąstyta tam tikrose miesto gatvėse statyti tik „mūrinukus“.
Nelabai pavyko. Čia padarau nedidelį intarpą – kodėl nerašau apie geležinkelio svarbą? Apie tai prirašė ir be manęs . Asmeniškai manau, kad mono miestai (priklausomai nuo kokios nors vienos svarbios gamyklos, geležinkelio ar panašaus gero). Užtenka tokiai gamyklai (ar geležinkeliui ar panašiai) užsidaryti ir miestas lieka „ant ledo“. 1919 metais sulaukėme bolševikinių svečių, juos laikinai išprašius apsilankė kiti neprašyti svečiai – bermontininkai, kurių pagrindinis verslas buvo plėšikavimas. Taip ir vėl sugrįžtu prie nuobodžios temos ir fantastinės istorijos, kuria pavadinsiu…
Kodėl verkė Asteriksas ir Obeliksas
Ir štai kodėl. Akademikas A.Miškinis nurodo, kad Radviliškyje buvo įsitvirtinę 600-700 bermontininkų. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ 19 tome, 441 pirmame puslapyje nurodoma, kad buvo 600-800 bermontininkų įgula, kurią per Radviliškio kautynes sutriuškino naujai susikūrusi Lietuvos kariuomenė. Dabar dėmesio! Per mūšį žuvo 210, sužeistų buvo 430 ir į nelaisvę pateko 131 bermontininkas. Sudedame bermontininkų praradimai – 771 karys. Iš esmės visa gerai įsitvirtinusi ir iki dantų ginkluota grupuotė. Lietuvos kariuomenės nuostoliai – 16 žuvusių, 30 sužeistų, nors net vaikai žino, kad puolančiųjų nuostoliai 2-3 kartus didesni būna. Ypač jei tai neturinti patirties ir menkai ginkluota kariuomenė.
Minėti animacinio filmo herojai, Asteriksas ir Obeliksas, net pavartoję draudžiamą dopingą, tokio žygdarbio nebūtų atlikę, todėl išgirdę net apsiverkė. Jeigu rimtai, tai man tam tikra prasme pasisekė. Straipsnyje apie Radviliškį akademikas įdėjo 1912-1914 metų žemėlapio fragmentą, kuriame galima išskirti bažnyčią ir tris malūnus.
Du dabartinėje Vaižganto gatvėje. Vienas stovėjo, kur dabar Vaižganto 5A, kitas – tie Vaižganto mokykla (matosi senose Radviliškio panoraminėse nuotraukose). Svarbiausia, kad nurodytas ir mūro malūnas į rytus nuo miesto, prie kurio ir įvyko lemiamas Radviliškio mūšio epizodas. Jo vieta žemėlapyje iš esmės sutampa su „Kario“ žurnale Nr. 34, 950 puslapyje pateikta Radviliškio kautynių nuobraiža. Prie kautynių dar trumpam sugrįšiu, o kol kas dar pakankinsiu istorija.
Kankinimas istorija
Priminsiu, kad 1924 metais Radviliškiui buvo suteiktos miesto teisės, 1932 metais – antros eilės miesto teisės. Tuo metu jau veikė gimnazija, buvo 27 didelės parduotuvės, 2 vaistinės, 3 gydytojai, du odontologai, felčeris, trys akušerės, turgus vykdavo antradieniais ir penktadieniais, veikė 140 pramonės, prekybos įmonės, buvo 36 gatvės, beveik 6 tūkstančiai gyventojų, statomi namai. Mieste po senovei gyveno ūkininkai, kurių galvijai teršė misto gatves. Taip buvo ir dar 30 metų. 1942 metais, baigus stiklo fabriko įrengimą, jo valdžia kreipėsi į Vyriausią statybos inspekciją dėl Vaižganto gatvės tvarkymo, nes fabrikas turėjo gabenti 10 vagonų krovinį arkliais. Gatvę, beje, sutvarkė tik sovietmečiu ir nutiesė geležinkelio atšaką. Beje, stiklo jau eilę metų nebegamina.
Sugrįžus bolševikams, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, nebuvo pabaigtas plentas Šiauliai-Šeduva ties miestu. 1950 metais, dar esant gyvam Sakartvelui SOSO (Stalinui) Radviliškis tampa rajono centru. 1970 metais miestas yra kilometro pločio, dviejų ilgio, įsipresavęs tarp plento ir geležinkelio, turi beveik 17 tūkstančių gyventojų, bet tai jau kita istorija, kurioje bermontininkai, Radviliškio kautynės, gražiai užmirštami, o štai aš užmiršti skilties pabaigos negaliu.
Pabaiga
2020 metų rugsėjo 13 dieną, apsiginklavęs kompasu vykstu į Susivienijimo kvartalą ir pasitelkdamas „Kario“ pateikta schema, 1912-1914 m. žemėlapio fragmentu, bandau nustatyti mūrinio malūno vietą ir patyriu fiasko. Nesistebiu, juk aš prastas kartografas. Pagal mano skaičiavimus, ieškomas malūnas atsiduria Susivienijimo kvartalo pabaigoje, kur dabar statoma automobilių plovykla, šalia Antaniškių. Teoriškai turėtų būti kažkur šalia Taikos ir Maironio gatvių kampo. Nenusimenu, tegul skaičiuoja kiti.
Toliau mano tos dienos kelias nuvedė į Baisogalą, kur dviratininkai ruošėsi dideliam rudens pasivažinėjimui. Įsiminiau tik erotiškus kultūros centro direktorės džinsus su galingomis kiaurymėmis, perpildytas miestelio šiukšlines, pokalbį su dviračių sporto gerbėja Odeta J. Ir kava degalinėje pro šalį riedant gausiai dviratininkų kolonai, lydimai policijos pajėgų, medikų, aptarnaujančiųjų tarnybų. Trūko tik ugniagesių. Desertui nusilupęs Baisogalos ligoninės pavadinimas ir užrašas prie Baisogalos pirties durų apie skalbimo kainas su žodžiu „atatinkamai“.
Pakeliui į Šiaulėnus, šalia kukurūzų lauko, įamžinau avis. Mano nuomone tiktų Justino Kvėglio minimai radviliškiečių frakcijos Seime iliustracijai. Šiaulėnai sutiko mieguista popietine ramybe ir nepakeičiamais įpročiais pilti šiukšles prie kapinių tik tose vietose, kur yra užrašas „pilti šiukšles draudžiama“. Juk tas, kas draudžiama – skaniau.
Miestelio centrą puošė simpatiška blondinė su Viktoro Uspaskich plakato ir žaliavalstietis Aurimas Gaidžiūnas. Konservatorių nepastebėjau, socdemų – taip pat. Tai mieste jų tiek, kad besispjaudydamas pavargtum ir turėtum užsukti į „Maksimą“ mineralinio vandens. Beje, Šiaulėnai vėl išgarsino Radviliškio rajoną. Pasak nuogirdų, vienas profesionalios vaikų globėjos buvęs auklėtinis pasodino kitą buvusį tos pačios globėjos auklėtinį nuogu užpakaliu į skruzdėlyną. Iš daugelio pakalbintų miestelio gyventojų, taip ir nepavyko sužinoti, ar prieš sodindamas į skruzdėlyną, smurtautojas patepė aukai sėdimąją medumi. Dėl efektyvumo. Dar apsilankėme Ilguočiuose ir stabtelėjome prie Vaidulių malūno griūvenų, bermontininkų stebėjimo punkto, sekyklos. Netoliese aplinką puošė ir per 40 nudžiuvusių ąžuoliukų. Štai taip nelaukta pabaiga užsitęsė ir liko detalė, kuri atiteks p.s.
Post skriptum
Iš vieno Vaidulių kaimo gyventojo išgirdau įdomią istoriją. Esą kažkada šį kaimą planavo įjungti į miesto ribas. Panašiai kaip Kiežius ir Durpyną. Bet tam pasipriešino vietos gyventojai dėl mažesnių žemės mokesčių kaime. Šiandien čiabuviai norėtų civilizacijos patogumų (vandentiekio, nuotekų tinklų), kurios atkeliauja į Basanavičiaus gatvę. Bet kažin ar pasiek kaimą su taupiais (o gal šykščiais?) gyventojais. Tai ir pabaiga bei paskutinis taškas.
