Pastebėjimai ir pamąstymai pagal V.Mikalauskį. Atsisveikinimas.

0
517
Vytautas Mikalauskis, Psichikos sveikatos centro socialinis darbuotojas.

Ketvirtadienį, prieš pat Kūčias, apie vienuoliktą valandą pradėjo snigti. Iš pradžių nedrąsiai, vėliau daugiau. Net panašu į rašomą skiltį, įžangą, kulminaciją, atomazgą, nors tiesą pasakius, prie rašymo prisėdau tik šeštadienio rytą, bet pradedam.

Pradžia

Penktadienį poliklinikos languose mačiau šviesą. Medikai atlikinėjo savo pareigą ir per šventes. Sakykime taip – mandagiai paprašyti, skatinami priesaikos ir atlyginimo jie aukojo šventes. Kartais pagalvoju, kad kaip rašė R.Valatka „viskas taip pat, tik su kita pavarde“. Psichikos sveikatos centras nedirbo. Ir tai visiškai suprantama, nes nuo psichikos ligų nemirštama, o esant reikalui, keliančius realų pavojų sau ir aplinkiniams, palydint policijai, galima atgabenti į Šiaulių psichiatrijos kliniką.

Na, jei paliečiau šią temą ją ir pratęsiu. Vis dar atsiranda gudručių, kurie išsirašę raminamųjų pas šeimos gydytoją, bando tą padaryti ir pas psichiatrą, nors kompiuterinėje erdvėje yra matoma: kas, kiek vaistų išrašė ir iki kada medikamentų užteks. Nieko nepaveiksi, šie visiškai negydantys, o tik slopinantys centrinę nervų sistemą yra legalūs kvaišalai (narkotikai), prie kurių greitai priprantama ir gyvenimas be didėjančių dozių – nemielas.

Į centrą, po senovei, tempiami ir galudieniai senoliai, nes kaip sakė vienas ponas – „o kas jiems beatsitiks?“ Suprantu. Palikimas ir panašiai, o jei tai ir kenksminga uošvienė, nevalganti teisingų grybų, net ir pateisinama. Covidas šiuo atveju – idealus variantas. Tiesa, įvado esmė ne juodasis humoras. Kaip teigė žurnalistė J.Babiliūtė: „avinėlių tylėjimas atneša pačių baisiausių padarinių“. Tai primena ir A.Smetonos kultas („tautos vadas“), sovietmetis, Gudijos diktatorius A.Lukašenka. Šiandien galiu rašyti taip, kaip prieš tris dešimtmečius retas ir svajojo. Bėda ta, kad dėl iškrypusios rajono tarybos opozicijos, prisiplakėlių žaliavalstiečių – gaidžiūnininkų ir konservatorių dzin budizmo šuns balsas į dangų nepatenka. Valdantieji neskaito laikraščių, bet visada žino apie ką ten rašoma. Per kalėdines išeigines rašiau paskutinę „užsienietiškų“ laikraščių apžvalgą. Įstrigo atmintyje detalė – rožinės savivaldybių ataskaitos. Susigundžiau, nusprendžiau padaryti tą patį – apžvelgti ir parašyti savotišką ataskaitą apie ką rašiau savo skiltyse. Pradėsiu nuo „Apžvalgų“, kuriuose vykdydamas savo įsipareigojimą skaitytojams blusinėjau „Komunizmo aušros“ komplektus, nukentėjusius, bet išgelbėtus nuo sąvartyno. Subjektyvu, nuobodoka. Tiesa, čia problemos neįžvelgiu. Jei kas nori gali tą padaryti žvelgdamas iš savo pilies bokšto. Tikėtina, jog jei ne pandemija ir bibliotekos direktorės neveiklumas „Komunizmo aušra“ būtų „suskaitmeninta“ ir dar lengviau prieinama. Ar atsirastų norinčių rašyti apie kolchozus, partijos ir tarybinės liaudies laimėjimus, nespėliosiu. Beje, kelios apžvalgos per klaidą buvo pavadintos „Pastebėjimais ir pamąstymais“. Ta smulkmena. „Apžvalgos“ užėmė 41 „Radviliškio krašto“ puslapį. Tad apie pastebėjimus ir pamąstymus.

Pastebėjimai ir pamąstymai

2020 metai. Jie „RK“ okupavo 41 puslapį, „Alio, Raseiniuose“ – vieną (nepilną) ir 21 puslapį okupavo „Visuomenės balse“. Visas skiltis sujungia bendras autorius. Beje, artimiausiu metu rašyti atskiros skilties „Radviliškio krašte“ neplanuoju. Jei leidėjas ir redaktorė pageidaus, gaus jas nemokamai iš „Visuomenės balso“. Kodėl? Viskas paprasta, kaip plaktukas. Skilties rašymas tai išeikvotas laikas. Tai tūkstančiai žodžių, kartais nuotraukų. Knygos lapas vidutiniškai talpina apie 500 žodžių. Tai štai, per praėjusius metus parašiau 206 lapų knygą – vidutiniokę. Beje, šią skiltį rašau nuo 2014 metų. „Karo ir taikos“ apimties nepasiekiau, bet kas šiandien galėtų skaityti panašią literatūrą.

Ir štai čia noriu perspėti skaitytojus. Jums primesiu žaidimą, kurio esmė, kas buvo gerokai anksčiau ir apie ką aš rašiau 2020 metų žiemą, pavasarį… Pabaigoje, lyg savotiškoje atomazgoje suprasite kodėl ir to eksperimento ryšį su „užsienietiška“ (kitų rajonų) vietine spauda. Pavadinsiu tai skirstymu.

Skirstymas

Viena iš savivaldybių savo ataskaitą suskirstė mėnesiais. Taip patogiau, be to,neatliktus darbus galima pamiršti ar pasiteisinti pandemija. Pati mintis gera. Prieš 45 – ius metus pagrindinė metų šventė buvo Naujieji metai. Taip buvo prieš, taip buvo ir po to. Mokykliniai – darželiniai karnavalai, saldumynų kapšelis, o pavyzdžiui Durpyno kariniame dalinyje ir multiplikacinis filmukas. Metai iš metų tas pats. Senelis šaltis (Died Moroz), eilėraštukas. Vėliau laužas miškeliuose, vakarų link, keptos bulvės ir šis tas stipresnio. Ledo ir sniego romantikų pakako. Vyko sodybų naikinimo metas, tad ir žiemos piknikai vyko jų griuvėsiuose. Jų nelikus, kas tokie ir kodėl, miškeliuose įrengdavo palapines iš eglišakių ir kitų parankinių medžiagų. Protingai kūrenamas laužas, teikdavo galimybę net pernakvoti spaudžiant nemenkam šalčiui. Paaugus persikėlėme po gimtaisiais stogais mieste, išsaugodami įprotį pasirūpinti nemokama eglute, kurią reikėdavo parsigabenti iš melioracinių plotų.

Kartais tiršto rūko kisieliuje, aidint žvėrelių žudikų šunų lojimams ir šūviams, bent porą valandų žaidėme slėpynes. Įdomiau buvo, kai spaudžiant 20 laipsnių šalčiui ir galingam vėjui, išgąsdini tokį pat tipą. Gerokai sušalę parsitempiame po dvi eglutes nuo keturių iki aštuonių metrų aukščio. Melioracija dėl mūsų miškininkų tingumo pavertė išeksploatuotus durpynus bergždžiomis pievomis. Šiandie čia beržiniai karklynai ir dykros. Tokia realybė. 2020 žiemą rašiau (neatsimenu, turėjau vartyti laikraščių komplektus) apie istorinę aferą – Radviliškio kautynes, apie tai, kad Radviliškyje nebuvo Lenino paminklo net ŽŪMG, autochamus ir panašiai. Tikėjotės klasikinės apžvalgos? Vietoj jos – pavasaris.

Maudynių, žvejybos, vasaros atostogų laukimo metas. Pasirinkimas buvo negausus: keli atrakcionai kultūros rūmų vietoje, žaidimų aikštelė Antaniškių parke, biblioteka. Apie ką rašiau 2020 metų pavasarį. Šiaip skiltyje vidutiniškai penkios temos. Skandalas Klaipėdoje, nepadoriai didelis (mano nuomone) ligoninės direktoriaus atlygis. Besaikis mero nuotraukų skaičius, patvoriais reikalaujantis pinigų prie „mažosios Norfos“, „prieškario „Geležinkelininko“ apžvalga, šilumininkai, nebaigiantys pradėtų darbų. A.Gaidžiūno leidinio aptarimas, „proškininkų“ keliamos problemos, „Komunizmo aušros“ apžvalgos aprengtos „Pastebėjimų ir pamąstymų“ rūbu. Genetikos klaidas, maro metu puotaujančias Seimo valgykloje, verygizmo apraiškos, gatvių, takų būklės kritika, R.Kalantos prisiminimas ir panašiai.

Po to ateidavo vasara, su pievų degintojais, kurie nekreipdavo dėmesio į vėjo kryptį, geležinkelininkai savo įrenginiuose susikaupusį mazutą padegdavo tik vėjui pučiant nuo miesto.

Vasara buvo ir 2020 metais. Yra nekintančių dalykų. Rašiau apie šiukšlių konteinerius, turėklų stoką norintiems patekti pas „psichus“ ir odontologus, kelionę po įsisavintus sporto aikštynus, apie tai, kad valdant konservatoriams, Radviliškis tapo Lietuvos „šiknos skylute“, neegzistuojančia, nors oficialiai nurodomą oficiozo redakciją, karves, kurios nemoka nulipti laiptais žemyn (vienas įdomus tipas net pagalvojo, jog tai apie jį). „Užsieninių“ leidinių informacijos įvairovę ir pateikimą, keliones po Radviliškio apylinkes.

Po to būdavo ruduo. Grybai, riešutai, nenoras vėl sėstis į mokyklos suolą, o ir mokinys buvau prastokas. Temos – nesibaigiančios (neužbaigiamos) pasakos apie Radviliškio kautynes. Šiandien niekas negali net nurodyti, kur buvo mūro malūnas, prie kurio įvyko lemiamas kautynių epizodas, nei kur tiksliai palaidoti šimtai bermontininkų. Rinkiminės medžiagos apžvalgos, vėl kelionės po miestą ir tų kelionių įspūdžių aprašymas.

Spalio 22 dieną, ketvirtadienį „Radviliškio krašte“ pasirodė paskutinė „Pastebėjimų ir pamąstymų“ skiltis, nes nuo rugpjūčio 12 dienos ji apsigyveno „Visuomenės balse“. Rašyti po dvi skiltis savaitei  – ne problema, arba skiltį ir apžvalgų puslapį, ypač jei atostogos ar tarkim būtum pensininkas. Šiaip tai yra per daug. „Visuomenės balse“ temos nepasikeitė, sąlygos taip pat, tik kontrolės mažiau. Rašau ką noriu, spausdina. Atsakomybę už rašinius pasilieku sau. Ko dar norėti? Eksperimentuoju, bandau surasti ką nors įdomesnio skaitytojui, ieškau medžiagos, o kol kas skelbiu pabaigą.

Pabaiga

Ją perskaičius taps aišku, kodėl minėjau anuomet ir dabar. Mintį jai padovanojo dvi autorės. Viena aprašė egzotišku pavadinimu kaimus, tarp jų ir Radviliškio rajone esantį Paryžių. Daug šių kaimų jau be gyventojų. Kita, jei neapsirinku iš Prienų rajono, rašė apie konkretų, mirštantį kaimą su apgailestavimo gaidele. Esą viskas ir net mokykla – uždaroma. Kaime veik nėra jaunimo. Tik ar verta gailėtis? Viskas pasaulyje keičiasi, turi keistis ir sovietmečio kolūkinės gyvenvietės, dirbtinai sustambinti kaimai. Šiandien ūkininkams ir bendrovėms nebereikia tiek darbo jėgos, kiek kolchozų laikais, o ir dirba jie iš esmės našiau. Tarpukario Lietuvos valdžia suprasdama, kad gerai apmokamo darbo Lietuvoje visiems nėra, nelaikė emigracijos visišku blogiu, nors stengėsi išlaikyti ryšius su išeivija. Tad nieko nuostabaus, kad kai kurie kaimai išnyko, dalis tapo vasaros poilsio kampeliais, dalis savotiškais miesto miegamaisiais rajonais. Be to, išlaikyti mokyklą, kurią lanko tarkime dešimt vaikų – neleistina prabanga. Pavežėti į miestus kartais ženkliai pigiau, o ir vaikams naudingiau. Kai pagalvoji… nostalgija jaunystei, kurią praleidai kaime yra natūralus jausmas. Pasakojama, kad karaliaus Saliamono žiede buvo išgraviruotas įrašas „Ir tai praeis“. Praeis ir pasiaukojančio medikų darbo per išeigines pasekmės. Amžinai – laikinas tiks paskutinės skilties taškas.

Palikti komentarą

avatar