Pastebėjimai ir pamąstymai pagal V.Mikalauskį. Norite pigiai, bet gausite brangiai.

0
222
Vytautas Mikalauskis, Radviliškio PSPC socialinis darbuotojas.

„Laisvė mūsų žmogui – nelyginant beždžionei akiniai. Niekas nežino, ką su ja daryt.“ S.Aleksijevič. Tai pradžiai ir skilties paantraštei.

Pradžia

Tai vienos Nobelio laureatės žodžiai, pasiskolinti iš knygos „Laikas iš antrų rankų. Gyvenimas ant socializmo griuvėsių.“ Apskritai, tai knyga, apie kurią sužinojau tik pradėjęs „Literatūros ir meno“ žurnalo „šturmą“. Veik visas kitas esu perskaitęs ir dalis jų guli mano asmeninėje bibliotekoje. Tai knyga, pasakojimas apie išnykusį socializmo pasaulį, nors jo recidyvų gausu Rusijoje, Kinijoje , Šiaurės Korėjoje, Kuboje ir panašiai. Tai knyga apie beprasmybę iliuzijų, kuriomis šiandien gyvena dalis socializmo mito aukų. Kažką panašaus, bet tik truputį, ir bandė sukurti mūsų rašytojas A.Užkalnis. Sutikite Nobelio ir Šniobelio premijos skirtingos, kaip ir jas gaunantys autoriai. Čia tarp kitko toks pastebėjimas. Kaip galvojate, kodėl iš Egipto nelaisvės išvestus žydus po dykynes Mozė juos vedžiojo keturiasdešimt metų? Atsakymas paprastas it trijų pirštų kombinacija, nes tiek daug metų prireikė, kad išmirtų paskutinis faraono nelaisvę atsimenantis žydas. Ne ir gyvenimo trukė anuomet buvo ženkliai trumpesnė. Kad mirtų paskutinis homo sovieticus, prireiks dar daugiau laiko, bet ir tuom viskas nesibaigs. Liks prisiminimai, meno kūriniai, kino filmai, muzika, knygos, dulkėti dokumentai ir laikraščiai (gal net skaitmeninės jų kopijos) ir miręs pasaulis kaip veikė, taip ir veiks. Bent jau mūsų pasąmonę.

Sutikite, kad prabėgo tūkstantmečiai nuo judėjų sukurtos monoteistinės religijos ir jos sektos – krikščionybės, siejamos su Jėzumi Kristumi. Praeityje ir Antika, bet ant šio tūkstantmečio palikimo stovi nūdienos civilizacija. Tad ir laisvės supratimas kiekvienam vis kitoks, priklausomai nuo žmogaus. Štai vienądien išnešęs šiukšles sutikau pažįstamą pensininką, buvusį geležinkelininką. Esą perdegus laiptinėje lemputei, jis ją pakeisdavo. Bet žmogus sako, kad atsirado nekantrus kaimynas, kuris paskambino į „Mūsų būstą“ ar kaip jis ten vadinasi, ir už lemputės pakeitimą atėjo 46 eurų sąskaita. O ką? Specialisto paslaugos ir laikas brangus. Juk galima būtų luktelėti, kol buvęs geležinkelininkas pakeis lemputę. Tai butų kainavę 10, o gal ne 20 kartu pigiau, bet žmonėms yra suteikta pasirinkimo laisvė. Štai „Senukuose“ radau nukainuotų (su nuolaida) elementų (baterijų) rankiniams laikrodžiams. 4 vienetų kaina – 42 euro centai. Paėmiau paskutinį pakelį, pasikeičiau elementus dviem retai naudojamiems laikrodžiams. Dabar informacija Jūsų laisvalaikio pamąstymams – kiek būtų kainavę, jeigu šiuos laikrodžius atgaivinti būčiau paprašęs profesionalaus laikrodininko? Tad laisvė, ypač rinktis, ne toks jau ir blogas dalykas. Tiesa, yra ir įdomesnių.

Įdomybės

Jau esu rašęs apie biblioterapinį eksperimentą, kuomet skaičiau naujausią „literatūrmenio“ numerį, pirktą Lietuvos pašte ir V.Papievio „Ėko“ (jau ši knyga bibliotekoje). Šįkart tai 2017 metų minėto žurnalo komplektai ir jau minėta S.Aleksijevič knyga, bet… Sapnas apsilankė ir įsiminė. Gal ne toks ryškus kaip apie deglus kuilius, bet taip pat keistokas. Nors kai pagalvoji, sapnai ir turi būti nerealūs, kad atpalaiduotų smegenų įtampą nuo rutinos.

Šįkart buvo du vambrijantys ir kiauksintys keturkojai, mėgėjų ir mylėtojų vadinami šunimis. Vienas tų šunų buvo nupenėtas iki begalybės, neaiškios veislės ir veik languotu it šachmatų lenta kailiu. Kitas priminė rozenšnaucerio ir tekinimo staklėse ištempto takso mišrūną. Kaip nekeista, bet jų ambrazijimą supratau tarsi koks daktaras Dolitlis ar kitas sovietinių laikų vaikams geriau žinomam daktarui Aiskauda. Tad apie ką jie amsėjo. Storasis prašė kažkokio kaulo ir vapsėjo apie tai, kad kaulą tinkamai supūdęs panaudos prieš kažkokį jų bendrą priešą, kuris esą nuo jų nuvilioja kales. Ir taip kokį penketą kartų. Šnaucertaksinis mišrūnas ilgai mąstė, matyt, nesuprasdamas apie ką loja jo kolega, bet vėliau suskalijo: „imk, jeigu jau tau trūksta kaulo ir jį panaudosi prieš populiarųjį kalių viliotoją – negaila.“

Vėliau aš po tokio sapno pabudau. Po miesto parką šunys vedžiojosi savo šeimininkus. Šie, sutikę tautietį, pamosuodavo uodegomis, kartais persimesdami kiauksėjimo, viaukčiojimo, losnojimo garsais. Apie ką jie, aš tikrai nesupratau, bet man gimė keista asociacija. Kažkodėl prisiminiau anksčiau skaitytą „pletkininką“, kurio leidėjas nepamiršo eilinį kartą pagirti savęs. Pacituosiu: „Savaitraštis „Radviliškio kraštas“ jau ne kartą rašė apie Radviliškio rajono savivaldybės tarybos nario idėją, kad prie kiekvienų kapinių būtų nemokamų įrankių stendas.“ Bet tai jokia nauja idėja. Tokių stendų būta ir mūsų kaimyniniuose rajonuose dar iki deputatui apsiskelbiant žmonijos gelbėtoju ir net tampant šokoladmaliu. Kaip aš nesuprantu, apie ką loja šunis einant karavanui, taip ir nesuprantama, kam reikalingas eilinis bezdalų maišas. Čia manau nepakenks rašytojo kultūrologo R.Čečlio parafrazė: „“Mažas“ žmogus yra tingus, nerangus, apsiblausęs ir tiki, kad kažkas juo rūpinsis pamiršdamas savo gyvenimo pamokas ir prabočių įkaltą galvon tiesą – nepasiduoti populistams. Dėmesio, valios ir atminties stoka turi duoti supratimą, kad taip rajonas nueis šuniui ant uodegos. Tad mano nuomone, būti geru deputatu, ypač populistu, yra žalingai nuodinga. Tad kas dar gali būti žalingai nuodinga? Apie tai kitas skyrelis.

Žalingai nuodinga

Vienądien „eksoficioze“ perskaičiau tūlo Jono Marcinkaus (jei toks iš tikrųjų yra ir rašo „Radviliškio naujienoms), straipsnį apie riedučių aikštelės skrydį nuo šventoriaus iki „Auridanos“ palangių. Esą skaitytojas kreipėsi į redakciją (pačio pigiausio rajono savaitraščio!) dėl riedučių parko perkėlimo. Aš galvoju, kad viešiems tualetams, šiukšlių konteineriams ne vieta šalia šventovių. Kaip ir netinka sakralinėms vietoms ir kitokie su dvasiniais-sielovados dalykais nesusijusiems įrengimams: alubariams ir panašiai, jų tarpe ir treniruokliams ar riedučių aikštynams. Aš nesistebiu galimu skaitytoju, kurio mąstymas tipiškas homo sovieticus: prisiminkite, kad sovietmečiu Vilniaus arkikatedra-bazilika buvo paversta paveikslų galerija, o šv.Kazimiero bažnyčia – ateizmo muziejumi. Tai padarė asmenys, garbinę ne Dievą, o velnio tarnus žemėje – V.Leniną, J.Staliną ir t.t. Į smulkmenas toliau nebesileiskime. Tokių objektų Lietuvoje buvo gausu. Ir štai kažkas išmąstė, kad iškelti riedutininkus po „Auridanos“ langais – nepadoru. Ir dar, o siaube, už riedučių kalnelių pervežimą sumokėta 242 eurus (už lemputės pakeitimą 46 eurų, tą tikiuosi dar prisimenate). Kai pagalvoji, technikai, kuria vyko perkėlimas, reikėjo kuro, darbininkų. Aš, gink Dieve, netvirtinu, jog galimas skaitytojas ir tariamas straipsnio autorius yra naivuoliai. Tiek to. Pamirškime. Tik kažkodėl mano atmintin išplaukė liaudies išmintis, patalpinta į kalbininkams nepriimtinų patarlių registrą. Mūsų senoliai teigė, kad šuo, kuris neturi ką veikti, liežuviu blizgina savo sėklides (tai mano sušvelnintas variantas). Ir apskritai, straipsnis, o kas man uždraus turėti savo nuomonę, primena varnėnų bandymą įsibrukti į mažesniems paukšteliams skirtą inkilą. Pro angą pralenda galva, kaklas, o pasturgalis ir kojos tabaluojasi ore.

Jeigu ponas J.Marcinkus neturi apie ką rašyti, aprat už ausų pritemptas temas, rekomenduočiau jam pasivažinėti po rajoną, įvertinti fermų griuvenas, namus vaiduoklius kaimuose ir miestuose, šnektelėti su už betvarkę atsakingais valdžiažmogiais ir paklausti jų kada, kaip bus tvarkomas šis „bardakas“, teršiantis aplinką ir žmonių sąmonę. Galima pasidomėti ir keliais, dviračių takais. Suprantu, temos gal jau ir nuvalkiotos, bet vis dar aktualios ir jos padėtų sustabdyti slinktį „geltonosios“ spaudos link. Norite ką nors pikantiško parašyti? Galėtumėte pasidomėti apie honorarų mokėjimą, tarkim 2006 metų „Radviliškio naujienose“. Čia Jums pagalbą suteiktų Jūsų „išėdų“ vartotojas, nes savo nieko originalaus daug nesuteikiantis deputatas šokoladmalys. Tiesa, kas galėtų paneigti, jog esate šutvininkai ir dalinatės viskuo, ką turite, bet tos dalybos vietos žiniasklaidai tikrai ne į naudą. Pabaigęs šį skyrelį pagalvojau, kad gyvenimas ir žmonės yra įvairūs. Vieniems reikia šunų lojimo nueinančiam karavanui, kitiems – Tilio Ulenšpygelio pagalvėlių, kuriomis jis prekiavo Hamburgo turguje. Apie pagalvėlių įdarą nerašysiu, bet paskelbsiu pabaigą.

Pabaiga

Antikos legendos pasakoja, kad pradžioje žmonės turėjo keturias rankas, tiek pat kojų ir du veidus. Pašiurpę Dzeusas padalino žmones į dvi dalis. Nuo tada žmonės ieško savo antrosios pusės. Bet yra slunkių, kurie paieškomis net neužsiima, yra ir tokių, kurie gyvena iki gyvenimo pabaigos, savo arba mamos. Dar kiti savo antrąją pusę suranda tarp tos pačios lyties atstovų. Yra ir tokių, kurie tariasi suradę, bet paaiškėja, jog apsiriko ir paieškos tęsiasi toliau. Tiesa, islamo atstovams geriau – jie gali turėti keturias oficialias puses ir pagal pajėgumą nesuskaičiuojamą galybę kitokių pusių. Beje, yra ir laimingųjų, kuriems pasiseka surasti savo tikrąją ir vienintelę pusę. Blogiau, jei ta vienintelė, unikali pusė iškeliauja Anapilin. Viskas, teks pagal Rytų filosofijos mokymus vėl laukti amžius, kad vėl susitiktum. Kad laukimas dar gyvam esant nekamuotų depresijomis, vienatve ir kitais nemaloniais gyvenime dalykais, žmonės susitaiko su likimu. Pasak Rytų filosofijos, būna ir karma, tad esant galimybėms žmogus suartėja su kita puse, beje, kartais visai sėkmingai. Arba, kaip sako rusai, „vyras ir žmona – vienas šėtonas“, nes turi keturias kojas (pasitaiko ir mažiau), keturias rankas (galioja kojų taisyklė) ir du veidus (čia išimčių nebūna). Nors veidą perkeltine prasme galima ir prarasti. Štai Radviliškyje nuo neatmenamų laikų žinio Lizdeikos ainiai vaikiškas darželinukų antros pusės paieškos pratęsia jau sulaukia žilos paauglystės. Viena, neoficiali paieškos forma, vadinasi „naktis mokykloje“ ir iškart prašau, be „plaukuotų“ minčių, bet proga pasidairyti, įvertinti ar panašiai, visada yra. Apie tai byloja „paskutinė naktis. Tačiau tai kita istorija, o dabar paskutinis taškas.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia