Pirtininkas Rimas: pirtis džiugina ne tik kūną, bet ir sielą

0
1429

Vantos ir karšto garo mėgėjai neabejotinai pažįsta Radviliškyje gyvenantį Rimą Alekną – mokytoją pagal profesiją, pagal pašaukimą – sveikos gyvensenos propaguotoją, tapusį pirtininku. Pirtininkystė taip giliai įaugo jam į kraują, tad kitaip jis nebegali. Vyras didžiuojasi tris metus studijavęs „Pirties akademijoje“, tad gali valandų valandomis pasakoti apie pirties subtilybes, apie naudojamas medžiagas ir jų poveikį, apie kūno patiriamus pojūčius karšto garo apsuptyje. Besiklausydamas jo nepajunti kaip ir pats užsimanai būti gerai išvanotas jo pirtyje.

Kada, Rimai, pajutote trauką pirčiai?

Pirmą kartą tėvas mane į pirtį nusivedė, kai buvau visai dar mažas. Daugumai tokie prisiminimai yra nemalonūs, tuo tarpu manęs tokie košmarai nekankina. Kuo mane patraukė pirtis, negaliu pasakyti. Tai nėra hobis, tai manau, kad tai yra meilė. Negaliu paaiškinti, bet tai toks geras jausmas, kuris vis labiau įtraukia. Mane tėvas pamokė tam tikrų paslapčių. Nusivesdavo į buvusią miesto pirtį, paaiškindavo, ką padaryti, kada užpilti vandens, kada to geriau nedaryti ir panašiai. Prieš pradedant tuo rimtai domėtis, aš visada galvojau, kad pirtis skirta išsimaudyti, sušilti. Kažkaip maniau, kad tai tik fiziologija. Pradėjau mokytis ir tada man patyrę pirtininkai sakė, kad 85 procentai pirties yra psichologija, ir tik maža dalis tėra fiziologija. Prieš daug metų pirmą kartą dalyvavau „Pirties akademijos“ renginyje. Netoli Pažaislio vienuolynas, gruodžio pabaiga, minus 19 laipsnių, sniego iki juosmens, visi vaikšto su žieminiais paltais, pušys apdengtos pusės metro storio sniego sluoksniu, o aš, visas garuodamas, nėriau į eketę. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Tai kur studijavote, kur mokėtės pirties paslapčių?

Pirties mėgėjai susibūrė į asociaciją. Jų veikla vyksta jau daug metų. Mėgėjai tapo profesionalais, kurie savo žinias pradėjo perduoti kitiems. Tai pat ir man. Kursai „Pirties akademijoje“ yra intensyvūs ir daug ne tik praktikos, bet ir teorijos. Beje, seminarai vyksta pirtyse. Pirtininkas privalo žinoti pirties istoriją nuo romėnų laikų iki meksikiečių temiskalio rūsių. Ir, žinoma, lietuviškoji dūminė, apie kurią nedaug žinoma. Pasakysiu įdomų faktą. Visai neseniai buvo atkurta dūminė pirtis netoli Kernavės piliakalnių. Dabar žmonės gali išsikaitinti toje pirtyje, kaip tai buvo daroma 14 amžiuje. Bet grįžkime atgal. Mokymuose sužinome, kokias vantas naudoti, kaip aromaterapija veikia žmonių kūnus, kaip padaryti, kad žmogus pirtyje jaustųsi komfortiškai, atsipalaiduotų, pajustų malonumą. O kur dar mūsų gamtos gėrybės, kurias galima naudoti pirtyje: uogos, lapai, gėlės ir taip toliau.

Labai daug laiko gilinatės. Gal jau esate profesionalus pirtininkas?

Ne, tikrai ne. Kol kas esu gavęs šeimos pirtininko kategoriją. Dar yra kelios kategorijos. Dabar galiu priimti kelis žmones ir jais pirtyje pasirūpinti. Žinau tam tikrus dalykus, bet man dar daug reikia mokytis. Į vieną eilę su pirtininkais grandais kaip Vladas Jokubauskas iš Kuršėnų, kuris tris kartus tapo pasaulio čempionu vantos vanojimo srityje, dar negaliu stoti. Tačiau mane vis daugiau žmonių pažįsta. Radviliškyje ne vienas aš turiu pirtį. Tik kiti neįsileidžia arba bent jau nesiviešina taip labai. Man patinka rūpintis kitais. Tai suteikia atsipalaidavimo ne tik tiems, kurie kaitinasi mano pirtyje, bet ir man pačiam. Aišku, kai daugiau žmonių išvanoju, pavargstu, net pykina nuo pirties, ar net tik ketvirtą ryto galiu užmigti. Bet tai pajuntu tik po pirties. Dažnai manęs žmona net prašo nebedaryti daugiau to. Bet aš kitaip negaliu. Matyt, kaip kiti nebegali be kokio alkoholio, tai aš nebegaliu be pirties, be jos dvasios. Aš tiesiog noriu gauti džiaugsmą, suteikdamas kitiems pirties malonumus.

Tai gal visa tai tik todėl, kad esate Mokytojas?

Nemanau. Tikrai taip nenorėčiau taip pasakyti. Juk jau dešimt metų esu geležinkelietis. Žinoma, esu baigęs kūno kultūros ir pradinių klasių mokytojo specialybę. Kažkada teko dirbti ir Minaičių mokyklos direktoriumi. Prieš pat jos uždarymą. Po to penketą metų dirbau Lizdeikos gimnazijoje pas J.Varkulevičių. Turėjau savo programą parengęs, kuri buvo aprobuota. Mokiniai galėjo vietoje kūno kultūros rinktis aerobiką. Nors turiu tos mokytojavimo patirties, tačiau ne tai svarbiausia pirtyje. Aš galvoju, kad tai socializacija, tai kalbėjimasis su žmonėmis, tai bendravimas, visa tai sukuria pirties esmę. Žmogus iš pirties turi išeiti tarsi gerai įkalęs.

O kaip sugalvojote savo kieme pasistatyti pirtį?

Nežinau, kodėl, bet prieš metus laiko man padėjo buvęs mokinys. Stengiausi kuo daugiau pasidaryti pats, o jis man pamūrijo sienas blokeliais. Su medžiu dirbau pats. Dar pirtis nėra iki galo sutvarkyta, bet svečius jau priimu. Esu mokytojas, dirbu geležinkelyje, bet taip pat daug ką darau pats. Gal todėl ir nepabaigta… (susimąsto akimirkai). Liko nereikšmingos detalės. Aišku, norėtųsi užbaigti, bet vis kažkaip tai laiko pritrūksta, tai dar kažkas sutrukdo. Bet baigsiu kažkada. Galiu pagirti žmoną – ji taip pat prisidėjo prie pirties statybų. Židinys yra jos rankų darbo dirbiniais apipavidalintas. Aš su sūnumi baigiau medžio apdirbimo kursus, mokėmės kažką iš medžio padaryti, tuo tarpu žmona su keramika darbavosi. Matote, žmona ir man atskirą dėmesį parodė mano inicialus padarė (šypsosi).

Kuo ypatinga Jūsų krosnis?

Kai pastatėme pirtį ir ją užkūriau, supratau, kad klaidų tikrai nedaug padariau. Iš tikrųjų krosnis yra paprasta, liaudyje vadinama buržuika. Karštis ateina nuo 120 kilogramų avietinio kvarcito. Beje, Lenino mauzoliejus Maskvoje yra pastatytas lygiai iš tokio paties akmens, kurį atveža iš Karelijos. Jis yra vulkaninės kilmės, o ypatybė gera tuo, kad ilgai išlaiko šilumą. Jei paviršiuje temperatūra būna 300 ir daugiau, tai viduje tik keliasdešimt laipsnių žemesnė. Tokia sistema neįkaitina pačios patalpos, o karštį po truputį atiduoda akmuo. Pavyzdžiui, ateina pas mane į pirtį patyręs pirtininkas ir juokiasi iš manęs, kad temperatūra vos 50 laipsnių. Kas čia per pirtis, kad sušalti gali, klausia manęs pradžioje. O aš jam tada sakau, kad gultųsi ir kojas į viršų keltų. Užpilu tik porą kaušelių, o tas jau maldauja trečio nebepilti. Ausys raitosi, oda nuo kojų lupasi, ir daugiau nebereikia sakyti, kad šalta ar kaip. Tad ir praėjus kelioms valandoms, karštis vis dar bus. O to karščio prireikia, kai kelis svečius, vyrus ir moteris, vantomis išperti reikia arba visas procedūras suteikti.

Ar Jūs teikiate ir odos priežiūros paslaugas?

Gamtoje tiek daug medžiagų, kuriomis galima išvalyti odą. Pavyzdžiui, kūną įtrynus kavos tirščiais arba druska, bus nuvaloma sena oda. Įtrynimams galima naudoti labai daug įvairiausių medžiagų: pieno, šokolado, kruopų. Visa, kas valgoma, gali būti tepama ant odos. Bet reikia žiūrėti, kokia yra oda. Pavyzdžiui, sausą odą turinčiam žmogui ąžuolinės vantos nenaudosi. Tam reikia beržinės, nes ten daug aliejų, dervų. Vyrai įtrynimais gali mėgautis kas trečią savaitę, moterims rečiau – kas mėnuo ar dar ilgiau. Juk jų oda gerokai plonesnė. Tačiau tokioms procedūroms reikia nuogo kūno. Didžioji dalis žmonių, ypač vyrai, be jokių problemų maunasi apatinius ir gulasi ant gultų. Aš nieko neverčiu, kad rengtųsi iki Adomo kostiumo, bet mano požiūris yra paprastas ir aiškus: pirtyje privalai būti plikas. Pirtis, kaip kalėjimas, su savo taisyklėmis, taip vadinamomis poniatkėmis. Viešoje pirtyje visi privalo būti nuogi. Aišku, moterys dažniau vengia apsinuoginti. Man nesinori versti jas nusirengti, bet juk klausiu, kaip užtepti produktą ant audinio, kai tai reikia tepti tiesiai ant kūno. Juokingiausiai man atrodo tos, kurios ateina su beveik pilnai uždengtu kūnu. Įsivaizduojate, maudymosi kostiumėlį su jogurtu. Tada klausiu moters, kur jai tepti visą tą gėrį, ant šlaunų? Dažniausiai pavyksta įtikinti. Juk pirtyje nešviečia LED apšvietimas. Tada moteris jaučiasi užtikrinčiau, o kai procedūros prasideda, ir visa gėda pasimiršta.

O ar dėl to neturite kokių nors nesutarimų su žmona?

Nemažai klientų stebisi ir galvas kraipo. Jiems labai norisi sužinoti mano brangiausios požiūrį. Bet juk aš su ja daugiau nei dvidešimt metų. Pas mane pirtyje ateina svečiai, jie ir išeina svečiais. Manęs nedomina seksualumas pirtyje. Kai aš pradedu vanoti, tai apie tai tikrai negali būti nė kalbos. Be to, daug kas nustemba sužinoję, kad manajai pirtis iš viso nepatinka. Tad ir nėra dėl ko pyktis. Juk ir žmonės ne to pas mane ateina. Manoji nori, kad aš nepervargčiau, kad man nebūtų per sunku, kad aš neperdegčiau.

Kas, Jūsų nuomone, privalo būti pirtyje?

Vanta. Žinoma, vanta. Pasižiūrėkite. Gražiai surišta vanta. Aš jas įmerkiu į šaltą vandenį ir pamirkau. Nemažai nežinančiųjų vandenį paprasčiausiai išpila. Bet jame tiek daug vertingų medžiagų. Jį reikia panaudoti, o ne pilstyti bet kur. O vantų įvairiausių galime pasidaryti. Kai susirišau vaisinę vantą, man pavydėjo asų asai iš Vilniaus. Jie sakė, iš kur, Rimai, tu gavai trešnių vantą? Juk tai pati didžiausia prabanga. O aš šypsausi ir galvoju, kad neišduosiu paslapčių. Visi žino, kad yra ąžuolo, beržo, liepos ar klevo vantos. Bet juk gali būti ir kitokios. Iš trešnių lapų surišta vaisinė vanta, patikėkite manimi, teikia nuostabų nepakartojamą aromatą. Ir tuo pačiu gerą jausmą. Ko neturėtų būti pirtyje? Tai laikrodžio. Žmogus neturėtų spoksoti į laikrodį ir kentėti. Laikrodis gadina nuotaiką. Pirtyje tik reikalingi prietaisai temperatūrai ir drėgmei, bet ne laikui rodyti. Taip pat stengiuosi, kad nebūtų šampūnų ir kitų dirbtinių kūno priežiūros produktų. Jei išmanai, ką ir kada reikia naudoti, tai po pirties užtektų tik švariu vandeniu plaukus išsiplauti. Dažnai manoji, matau, atneša ir palieka svečiams šampūno. Bet jei moterys geriau jaučiasi, tai gali savo kasas išsiplauti.

O kuo skiriasi sovietinė pirtis nuo Jūsų propaguojamos?

Aš ir stengiuosi pakeisti nusistovėjusius stereotipus. Galiu drąsiai pasakyti, kad sovietiniais laikais pirtys nebuvo pirtimis. Tai buvo priedanga alkoholio vartojimui, merginoms ir panašiai. Su pirties misija tai nieko bendro neturėjo. Kolūkio pirmininkas norėdavo kažką paveikti, kažkam įtikti, tad ir pirtys buvo naudojamos kaip privilegija, o ne vieta nusiprausti. Aš stengiuosi pakeisti tą požiūrį. Daug kas galvoja, kad viena kita taurelė nepakenks. Bet iš tikrųjų net alus yra nesuderinamas su pirtimi. Padiskutuoju su dauguma, kurie priešgyniauja. Alkoholis mažina spaudimą, nes praplečia kraujagysles. Tą patį daro ir karštis. Kūnas tokiu būdu vėsinasi. Jei atėjęs pas mane padaro gramą, būna taip, kad ir atsijungti gali. Net ir gerai pavalgiusiems, pavyzdžiui, kokių cepelinų, nerekomenduoju eiti į tikrą pirtį. Kitu atveju visą laiką apsikabinęs unitazą draugaus su juo, kol kiti smagiai vanosis pirtyje. Visiems sakau, kad jei jau sunkiai valgėte, neikite į pirtį kokias tris valandas.

Dabartinis didžiausias visų priešas yra COVID-19 pandemija. Kaip Jums sekasi su pirtimi?

Taigi, kad dabar sąlygos visur griežtėja. Aišku, kai kurių dalykų visai nesuprantu. Pavyzdžiui, veikė baseinas ir joje pirtys, bet visos kitos buvo uždarytos. Čia privati, nors norinčiųjų pas mane išsivanoti tikrai netrūksta. Atsimenu, kaip per pirmą karantiną skambino šiauliečiai ir prašėsi. Tada aš jiems atsakiau, juk čia nepajuokausi, kai gausi baudą. Į jokios kalbas nesileidžiu. Mąstant logiškai, pirtyje užsikrėsti virusu neįmanoma. Paprasčiausiai neįmanoma. Priešpirtyje, taip, sutinku, bet pačioje pirtyje, paprasčiausiai neįmanoma. Ten karštis, garas, tad ne tik šis, bet ir kiti virusai neišgyvena. Bet valdžia yra valdžia, jai ne visada gali paprieštarauti ir privalai laikytis nustatytų draudimų. Kitu atveju, nieko neturėsi. Tokia politika, o esant tokiai situacijai nemaža dalis žmonių gali pradėti jaustis psichologiškai prastai. Tiesa, skamba keistai, bet pirtyje galima išgydyti depresiją. Reikia kelių seansų ir žmogus pradeda vėl norėti gyventi. To ir linkiu visiems. Ne tik pirtį mėgstantiems žmonėms.

Palikti komentarą

avatar