Pastebėjimai ir pamąstymai pagal V.Mikalauskį
Pasaulio taip paprastai, kaip kalėdinės silkės, nepakeisi (yra kilkės, strimelės, skumbrės – aut.past.), tad neverta laikytis kažkokios rutinos, o reikia prisitaikyti prie kiekvienos situacijos. pradžiai tiks?
Pradžia
Manau, kad tiks. Perskaičiau trijų autorių opusą „Japonų karinio laivyno kapitonas“. Naudos nedaug, bet… sužinojau, kad japonų linijiniai laivai buvo pavadinti senovės žemių ir kalnų vardais. Lėktuvnešiai – kalnų, drakonų ir paukščių. Sunkieji kreiseriai – kalnų, lengvieji – upių vardais. Eskadriniai minininkai – poetiškais meteorologiniais, medžių, gėlių ir vaisių vardais. Torpediniai kateriai gavo paukščių vardus, minininkai – salų, sąsiaurių ir t.t. sparnuočių vardus. Taip pat, kad balandžio 7 dieną, prieš 76-erius metus amerikiečiams paskandinus linijinį laivą „Yamato“ žuvo ir imperatoriškasis japonų laivynas. Įdomi detalė – nors JAV buvo atakuojanti pusė, jos nuostoliai dvigubai mažesni, nei tekančios saulės šalies piliečių. Ir svarbiausia tiek vokiečiai, tiek japonai nesigaili to, ką padarė Antrojo pasaulinio karo metais. Na, nebent dėl smulkmenų, tarkim, išskerstų 350 tūkstančių Nankino kinų. (Kitur nurodomi kiti skaičiai, bet esmės tai visai nekeičia. Tas pats liečia ir Europos žydų populiaciją – aut.past.).
Tad gyvename pasaulyje, kurio iš esmės pakeisti negalime ir neklauskime, kas dėl to yra kaltas. Euromazgotės, Kinijos satelito, Šiaurės Korėjos ar Rusijos globojamos Baltarusijos. Vadinasi, turime prisitaikyti prie situacijos, o esant progai, minti ant nuospaudų visokiems čigoniško vardo narcizams ar kitiems šūdmaliams (kalbininkai rekomenduoja – pliurpaliams, tarškaliams, tauzoms, šuns poterius, tuščiakalbius, niekakalbius, barškalius, tuščiamalius, vapalius, zaunius, čiauškalius, tauzalus ir dešimtį kitų sinonimų. Visi jie tinka mūsų politikams apibūdinti). Man asmeniškai „šūdmalys“ skamba rūsčiau, nei koks vambra. Kitavertus man būtų smalsu sužinoti ką iš bent pusšimčio šių sinonimų pasirinktų vietos deputatas šokoladmalys.
Pasirinkimas
Žinodamas, kad deputatas šokoladmalys turi menkiausią išsilavinimą taryboje, turiu pateikti ir žodžio sinonimas paaiškinimą. Šiuo atveju – tos pačios ar artimos reikšmės žodis, o antonimas – priešingas. Paskutiniame, man nuobodžiame pletkininko numeryje, deputatas šokoladmalys paminėtas vos devynis kartus (yra ir dvi nuotraukos). Gal kažkas atsitiko? Nespėliosiu. Jis toliau pliurškavo savo įprasta maniera: deputatas prašė atidėti klausimą, domėjosi nuo kada taryba esanti aukščiau už teismą, turėjo klausimų, sprendimo nepalaikė, sveikino. Bet tai – smulkmenos. Mane sužavėjo užrašas po viena iš nuotraukų. Jis drauge su specialistais tikrino medžius. Žmogus be išsilavinimo, net proftechninės nebaigęs jaučiasi esąs arboristas-dendrologas. Paprasčiau, medžių, krūmų žinovas ir specialistas. Tiesa, polinkį glėbiuoti medžius turi. Vienoje nuotraukoje buvo apsikabinęs ir ąžuolą. Ir tai – smulkmena. Asmeniškai man baisu pagalvoti, kas atsitiks, jei vienądien deputatas šokoladmalys įsiskverbs į moterų konsultaciją ir imsis panelių ir ponių patikros. O ką? Jei žmogus išmano apie dreves… Tiek to, pamirškime, bet neužmirškime. Pasinaudokime poezija. „Atėjo Leninas, tačiau nugaišo, atėjo šūdmalys visiems laikams“. Dabar nuo poezijos pereikime prie prozos.
Perėjimas
Kažkada Austrijos sostinėje Vienoje gyveno sekso išradėjas Z.Froidas. Juokauju. Bet visos jo teorijos sukosi apie antrą galą. Turėjo ir mokinį C.G.Jungą. Vėliau, vokiečiams užgrobus Austriją, draugų padedamas Z.Froidas kartu su kolekcijomis pasitraukė į Londoną. Ten ir nusinuodijo. Spėju, net neabejojo jog nacistai pasirūpins jo seserimis. Neapsiriko. Švedų gamybos krematoriumų krosnys buvo itin kokybiškos.
C.G.Jungas, kaip ir dera šveicarams, karo metu prie savo namų augino bulves, mylėjosi su žmona ir drauge, gal dar ir iš šalies prisidurdavo. Laisvalaikiu numušinėjo sąjungininkų bombonešius ir mirė, sulaukęs solidaus amžiaus. Kodėl juos prisiminiau? Vieną penktadienį, nupirkęs paskutinius mineralinio vandens butelius „Borjomi“ Lietuvos spaudos kioske, kuris tuo metu dar veikė, pagalvojau, kad pasaulyje ne taip jau daug pastovių dalykų. Mano minėtas antrasis galas – jų tarpe. Sėdmenys (per ėdmenis gavo, per sėdmenis). Vulgariau – gera duona subinę drasko (liaudies išmintis). Sėdimoji, sėdenė, sėdynė, sėdyba, pasturgalis, paskuigalis, strėngalis, užpakalis, skersoji, dūgnas, dugninė, dūlė, dirsė, kitas galas (matote, kokia sinonimų gausa?) neabejotinai turėjo įtakos garsiausiems pasaulio psichologams. Taip kai ir jie turiu savo klasifikaciją. Darbovietėje esama užpakaliukų, subinių – dugninių nerasta, bet esama ir tobulų užpakaliukų savininkių. Šiaip jie retenybė, vienas ir kitas yra apytiksliai už 40 metrų nuo mano darbo vietos ir primena R.Bacho „Žuvėdrą“ ar gražiai žydintį krūmą. Ir dar. Jokia Ieva, Irena, Jūratė, Larisa, Simona, Rita ar pan. į teismą dėl pažeistos garbės ir orumo nesikreips. Daiktiniai įrodymai nepaneigiami. Kodėl apie tai rašau? Dar niekada panaši medžiaga leidiniui nepakenkė, o froidistinės-jungiškos temos sulaukdavo ypatingo dėmesio, aptarimo ir šiuo atveju neišvengiamų užpakaliukų identifikavimo paieškų. Kitavertus, paieškas galima pratęsti.
Tęsinys
Jos kitos. Žemės palydovui nupiešus pastatų linijas vėliau atgimusiam vakariui ir laukusiam kada saulė teiksis užsimesti peniuarą, (toks trumpas moteriškas chalatukas – aut.past.) prisiminiau N.Paltinienės kažkada išsakytą frazę, kad jos ilgametis partneris Eugenijus Ivanauskas yra Radviliškio krašto žmogus. Žagtelėjau. Suprantu, kad nesu auksinių proto lyderio lygmens, bet… Informacijos apie šį dainininką, daugelį metų dainavusi kartu su N.Paltiniene – nulis. Na gerai, jie – ilgiausiai Lietuvoje kada nors kartu dainavęs duetas, berods nuo 1962 metų iki 1986 metų. Ką mes žinome apie jį šiandien? Kad kažkada gyveno mano kaimynystėje, Klaipėdos gatvelės kvartale. Dainos, be abejo, išliko. O ką dar? Po to prisiminiau ir kitus mūsų kraštą garsinusius dainininkus. Jei kas pamiršo, priminsiu, kad Radviliškyje gyveno bažnyčios vargonininkas Antanas Marijošius. Jo sūnus Vytautas Bronius ir Romanas tapo garsiais dainininkais. Vėliau Marijošių keliai išsiskyrė. Vytautas pasuko į Vakarus, kiti – į sovietų glėbį ir nuskurdo.
Radviliškyje ir šiandien tebėra R.Marijošiaus gatvelė. Marijošienę-Steponaitytę Kotryną praleisiu. Beje, ji – radviliškietė. Asmeniškai man įdomiausia detalė – Vytauto Marijošiaus dukra Gražina (Ignė) Marijošiūtės, sociologijos magistrė, tapusi Marijonų (Marijos nekaltojo prasidėjimo ordino – aut.past.) generole. Nereikėtų painioti su kariniais laipsniais. Tai – religinio ordino vyriausias asmuo, renkamas ordino kapitulos. Žodis „kapitula“ turi daug prasmių, bet pažodžiui – galvelė arba vyskupo patariamasis organas, lyg ir taryba. Vėlgi magistrantūros studijų metais teko gyventi Kaune, moterų vienuolyne. Palaimintojo Jurgio Matulaičio namuose ir ne vieną kartą teko bendrauti su šia nuostabia seserimi, turinčia radviliškietiškas šaknis. Apie E.Ivanauską informacijos neradau, bet pasiklausykite jo įrašų, t.p. R.Marijošiaus. Tiesa, yra ir dar vienas radviliškietiškos „veislės“ dainininkas – kelininkas (žadėjo išasfaltuoti kelią į Tyrulius, bet nesugebėjo) o šiaip – konservatorius, kurie mano galva jau yra beviltiška atgyvena.
Konservai
Na, jei visoje Lietuvoje psichikos sveikatos centrų darbuotojai – psichai, kodėl tuomet konservatoriai negali būti vadinami konservais? Štai, paskutiniame oficiozo puslapyje perskaičiau net trijų redakcijos darbuotojų skiltį. Ten net šešiolika kartų panaudota žodis „durnius“. Net tundros gyventojai žino, kad šis žodis yra naudojamas tik šnekamojoje kalboje, tad čia įžvelgiu redakcijos darbuotojų kalbinės kultūros nuosmukį. Tikėtina, kad vyresnio amžiaus, prasilavinę asmenys labiau naudotų tokius žodžius kaip „idiotas, debilas, imbicilas, kretinas, oligofrenas“. Kultūringesni prisimintų intelekto sutrikimus, protinį atsilikimą, o ir lietuvių kalboje yra didelis pasirinkimas – kvailys, kvaišas, paikas, pusgalvis, puskvailis. Galimas ir latviškas skolinys – mulkis. Deja, durniai ir Lietuvoje durniai. Kalbama, kad oficiozas turi globėją – šv.Antaną. Kaip matyti, ir tai neapsaugo nuo šūdmalystės. Na, o man žiemos viešnagė priminė apie pabaigą.
Pabaiga
Ji prasidėjo pastebėjimu apie kažkokią degalinę. Kalbama, kad kažkas eidamas pro šalį apšlapino apšvietimo stulpo pamatus ir jis užlūžo. Kiti tvirtina, kad buvo prigirdytas ir apsivėmė, treti teigia, kad kažkoks šunsnukis taranavo jį automobiliu. Nesvarbu. Man gėda, kad degalinės, esančios šalia „Maximos“ bosai net nepasirūpina sutvarkyti kraštovaizdžio. Bet ir tai – niekinga smulkmena. Mūsų verslininkų ir valdžiažmogių sugyvulėjimas pasiekė neregėtas aukštumas. Žiemos pradžioje, o jei tiksliau lapkričio pabaigoje, eidamas su lauknešėliu į ligoninę, prie „Senukų“ kampo paslydau ant ledo ir tvojausi į šaligatvio grindinį. Geranoriškas praeivis suskubo į pagalbą – padėjo atsikelti, patarė kreiptis į teismą. Teismas teismu, bet man kur kas įdomiau sužinoti koks avingalvis suteikė leidimą išplėsti parduotuvės plotą, nepasirūpinus lietvamzdžiais. Tai iš šio nesutvarkyto drenažo ir susidarė antledis. Palikau lauknešėlį ligoninėje ir užsukau į minėtą prekybos centrą. Paprašiau, kad prisistatytų vadybininkas, vedėjas arba koks administratorius. Tokia darbuotoja atsirado, palydėjo iki katastrofos vietos ir net surado mano pamestus raktus. Beje, nuo smūgio išbyrėjo net fotoaparato elementai. Geranoriška ponia iš „Senukų“ administracijos tvirtino, kad šaligatviais turėtų rūpintis seniūnija. Nesiginčijau, bet galvoju, kad prekybos centro vadovo pareiga pasirūpinti tinkamu lietaus vandens nukanalizavimu (einant pro šalį vandens srovės bėga ant galvos) ir tikrai nenuskurstų, jei pabertų vieną kitą saują druskos – smėlio mišinio. Jei seniūnas tikrai yra atsakingas ir nekontroliuoja situacijos, mano nuomone, yra tikras pašlemėkas, per klaidą atsidūręs šiose pareigose. Šiaip ar taip, situacija byloja apie verslininko ir seniūno požiūrį į miesto gyventojus. Gyvenime tikras tik paskutinis skilties taškas.
