Kad pradžią nuomonės skilčiai jau turiu, esu paskelbęs praeito mėnesio paskutinį penktadienį. Tad nebelaukdamas skelbiu pradžią.
Pradžia
Už ją dėkingas oficiozui, išspausdinusiam septynias mero, tris „Moters Saulės“ ir porą jos gizelio nuotraukų. Tiesa, penktajame puslapyje man patiko vieno miegančio stačio ūsuoto deputato nuotrauka. Užduotis skaitytojams: ar normalus toks perteklinis Radviliškio mero nuotraukų skaičius viename puslapyje? Kaip savotišką ekspertą pasitelkiau 11 skirtingų laikraščių. Kai kuriuos jų jau esu pristatęs anksčiau. Tai „Šilalės artojas“, Pasvalio „Darbas“, „Gimtasis Rokiškis“ ir Pakruojo „Auksinė varpa“. Paskutiniuose šių leidinių numeriuose savivaldybių merų nuotraukų nėra. Palangos miesto laikraštis „Palangos tiltas“, kaina 50 centų, apimtis 16 puslapių, komanda nenurodyta – viena Palangos mero nuotrauka. Kretingos laikraštis „Pajūrio naujienos“ išeina du kartus per savaitę, kaina 50 centų, antradienio numerio apimtis – 20 puslapių, komanda – 7 žmonės, 1 mero nuotrauka. Skuodo rajono laikraštis, kaina 40 centų, išeina du kart per savaitę. Bendra jo apimtis – 16 puslapių, komanda – 7 žmonės. Vietos mero nuotraukos nėra. Šilutės ir Pagėgių krašto laikraštis „Pamarys“ išeina du kart per savaitę, komandą sudaro 4 žmonės, apimtis – 12 puslapių. Laikraštyje tik viena – Pagėgių – mero nuotrauka. Klaipėdos rajono laikraštis „Banga“. Išeina du kartus per savaitę ir jo apimtis yra 8 puslapiai, o kaina – 50 centų. Komandoje dirba net 10 žmonių, bet merų nuotraukų nėra. Kretingos krašto savaitraštis „Švyturys“, kurio kaina taip pat 50 centų, leidžiamas šeštadieniais, o apimtis 16 puslapių, nurodo turintis 3 žmonių komandą. Merų nuotraukų nerasta. Kitas Šilutės rajono ir Pagėgių savivaldybių nepriklausomas laikraštis „Šilokarčema“, kaina – 50 centų, apimtis 12 puslapių. Komanda iš 7 žmonių ir išleidžiamas du kart per savaitę, bet mero nuotraukų nėra. Dar vienas Šilutės rajono laikraštis „Šilutės naujienos“, kaina taip pat 50 centų, o apimtis 12 puslapių, išeina du kart per savaitę. Komandoje 7 žmonės. Mero nuotraukų nėra. Anksčiau pristatytuose „Telšių naujienose“ mero nuotraukų taip pat nėra.
Sau ir pats suabejojau, ar esu pristatęs Mažeikių rajono laikraštį „Santarvė“. Tiek to, reikės -pakoreguosiu. 57 ir 58 šio laikraščio numeriuose yra net trys mero nuotraukos., Tai irgi rekordas. Apžvelgiau 11-os skirtingų pavadinimų, įvairių leidinių net 25 numerius. Suradau šešias vietinių merų nuotraukas. Mūsų meras viename oficiozo numeryje iš esmės išlaikomo už mūsų mokesčius, perspjovė visus. Išvada paprasta kaip Šeduvos miesto pavadinimas. Aš net nesvarstydamas, ar panašūs veiksmai nepažeidžia rinkiminio etiketo pradėsiu kitą pastraipą.
Kita pastraipa
čia kažkodėl buvau apimtas nostalgijos – ilgesingo idealizuoto praeities prisiminimo. Iš atminties gelmių išplaukė studijų Kaune metai, Vytauto Didžiojo universitetas ir kažkodėl terminas „narcisizmas“. Šis išsireiškimas reiškia savęs paties meilę, asmeninių savybių ir poelgių aukštinimą, gėrėjimąsi jais. Narcizai susitapatina su idealizuotu savo paties vaizdiniu. Realiai tai menkystos, o narcisizmas ne liga, o kraštutinė charakterio norma, gadinanti gyvenimą aplinkiniams. Kaip čia paaiškinus paprasčiau: aš pagyriau save, o dabar pagirkite mane už tariamus, o ne realius, darbus, veiksmus, mokėjimą sveikintis, šypsotis ir panašiai. Po tokių apmąstymų apie narcisizmą mane ištiko sekmadienis, rugpjūčio 2 diena. Ją sutikau prie „Siauruko“, kai saulė kyštelėjusi špygą, o vėliau nusimetusi „naktinukus“ išsiropštė iš nakties miegavietės. Tingios laumės užgesino laužus grąžindamos pasauliui patikimą regimybę. Eilinį kartą važiavau į Liepynės mišką. Per tas savaites nepasikeitė niekas. Siaurojo geležinkelio bėgiai, kakarykais persiritę per žmogaus juosmenį, dalino piktžolių sėklas aplinkai. Mano nuomone, vien dėl tokios betvarkės derėtų nudirti durpininkų skalpą, anuliuojant licenziją eksploatuoti Sulinkius. Miškas eilinį kartą sutiko išdžiuvusiomis eglėmis, išvartomis, užtvėrusiomis proskynas, iškirstais, bet neatsodintais miško plotais, medžiais ir krūmais apaugusiais grioviais ir pakelėmis.
Nors kreipkis į Tarybos narį Gediminą Lipnevičių, kad surastų ekspertus ir perduotų tinkamą informaciją miškų urėdams. Manysite, kad pataikauju vienam rajono laikraščių leidėjų? Deja, yra ir kitų spaudos, bet niekas, niekur ir niekada spaudoje neskaitė kitų mūsų Tarybos deputatų ataskaitų dėl gyventojų paklausimų. Aš nežinau, kaip įvardinti šias jų tinginystės apraiškas. Mano nuomone, vietos deputatai it burokėliai savo sultyse gyvena savą, atskirą nuo rinkėjų rūpesčių, gyvenimą. Beje, grybų miške radau tik sriubai, nors sugaišau net keturias valandas. Smulkmena, bet man svarbiau potyriai, poilsis ir galimybė pasidalinti įspūdžiais ir mintimis.
Pasidalinimas
Neilgai trukus Radviliškis ir vėl sulaukė didžiosios Lietuvos dėmesio. Tradicijos nepažeidė – informacija neigiama. Tai apie avariją prie Arimaičių ežero ir kurios kaltininkas yra mūsų savivaldybės gyventojas. Žuvo du žmonės, dar vienas – nepilnametė mergaitė – sunkiai sužalota su neišvengiamomis to pasekmėmis. Aukų daug, bet daug ir retorinių klausimų. Žinant mūsų keliautojų ar kitų vairuotojų atsakomybės stoką knieti sužinoti, ar žmogžudystes dėl neatsargumo įvykdęs sunkvežimio vairuotojas buvo blaivus, reguliariai ir itin išsamiai tikrinosi sveikatą, ar laikėsi saviizoliacijos nurodymų, ar gerai jausdamasis it nutrūkęs nuo grandinės džiaugėsi gyvenimo malonumais. Aš nesu teisininkas ir nežinau, ar galima vertinti šią nelaimę kaip nužudymą dėl neatsakingumo, neatsargumo. Tai nuspręs teismo profesionalai. Neabejoju tik dėl vieno fakto – Lietuva prarado du piliečius. Mano nuomone, kiekvienas žmogus yra svarbus. Tai gyvenimo įvairovės dėmenys. Nėra „Radviliškio krašte“ Mariaus Aleksiūno straipsnių ir laikraštis tapo kitoks. Jei nebebūtų mano skilties, laikraštis išliktų, bet taip pat pasikeistų. Net patvoriniai įneša į pasaulį savito kalorito, tad ką kalbėti apie iškilius asmenis. Be abejo, čia labai tiktų D. Dono žodžiai, bet jie per dažnai vartojami.
Mano galva tiks ir A.Munthe mintis: „Gyvenimas tebėra toks, kaip ir visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas. Bet kad nebūtų monotoniškumo scena, kurioje vyksta ši amžina tragedija, be paliovos keičiasi. Pasaulis, kuriame gyvenome vakar, – ne tas pasaulis, kuriame gyvename šiandien.“ Tad ir gyvename iš vakar į šiandien, o po to į rytojų.
Po to
Po to buvo įvestas planas „SKYDAS“, nes esą Vingio gatvėje buvo rastas sprogmuo. Kažkodėl nesistebiu. Prisimenant, kad į Vingio gatvės gale esančią pelkę žmonės mesdavo savo šiukšles, o garsieji gatvės purvynai buvo aprašomi ir sovietmečio spaudoje. Nesistebiu todėl, kad sprogmeniu buvo palaikyta seno kastuvo rankena. Malonu, kad kai kurie piliečiai budrūs.Štai vienas toks paskambino į redakciją ir išreiškė nepasitenkinimą, kad šalia šiukšlių konteinerių, prie knygyno, plevėsuoja trispalvė. Kai pagalvoji lyg ir netvarka, bet kai pamatai savo akimis, supranti, kad toks dėmesingumas gali būti ir perdėtas. Vėliava kabo ant fasado į gatvės (šaligatvio) pusę, o šiukšlių konteineriai stovi toliau už kampo, elektros pastotės kaimynystėje, po medžiais, vietoje, kur landžioti niekam nebūtina.
Tiesa yra dalykų, į kuriuos dėmesį atkreipti verta. Kaip kad ir į „Senukų“ parduotuvės prieigas. Šios parduotuvės pašonėje pastačius pašiūrę, pėsčiųjų gyvenimas dėl autochamų veiklos – apsunkintas. Šalia minėto pastatėlio, nors yra geltona juosta pažymėtas šaligatvio kraštas, kažkas nuolat pastato automobilį. Čia pat būrys kitų transporto priemonių, į kurias pirkėjai krauna savo pirkinius. Pėstysis priverstas išeiti į važiuojamąją gatvės dalį, Iki nelaimės vienas žingsnis. Akivaizdu, jog parduotuvės administracijai praeiviai – nulis, nes nesugebama ar nenorima įvesti elementarios tvarkos. Nenustebčiau sužinojęs, kad parduotuvės savininkas priklauso, tarkim, mero partijai. Tai, kad čia problemos nemato meras, seniūnas ir šalia dirbantis seniūnaitis suteikia mano hipotezei apie konservatorišką reiškinio prigimtį rimto pagrindo. Be to, apie šią problemą jau rašiau. Nesikeičia ir nesikeis niekas, tad būtų labai įdomu sužinoti, kas davė leidimą šiai pašiūrės statybai. Na, o dabar metas spaudos apžvalgai.
Apžvalga
Ketvirtadienį kai kurie radviliškiečiai išvydo naują savaitraštį. Tai „Visuomenės balsas“. Mano vertinimas – septyni iš dešimties (oficiozą vertinu tik ketvertui arba penketui). Ko pasigedau – pavadinimas turėtų būti papildytas. Tarkim žodžiais, Radviliškio krašto savaitraštis ar panašiai. Redakcijos žodis galėjo tilpti pirmajame puslapyje, arba antrajame. Esama ir klaidų. Kas patiko. Tai geras rašinys apie Rokonių bažnyčią. Įdomiems žmonėms ir dvasiniam penui pas mus skiriama nedaug dėmesio.
Pasakojime apie suktą valdininką, kurį pavadinčiau aukšto lygio pamfletu, nesunkiai įžvelgiu vienos gydymo įstaigos vadovą (bet neįrodysi). Apkritai, žurnalistė Asta Volkovaitė įrodė, kad ir redaktoriaus pozicija jai nesvetima, tad galime tikėtis dar vieno įdomaus rajono savaitraščio. Beje, aš nesitikiu, o reikalauju, kad ji realizuotų savo galingą potencialą. Jei skaitytojai mano, kad neturiu iš ko pasimokyti, jie apsirinka. Štai spręsdamas vieno „OHO“ leidinio kryžiažodžius, sužinojau, jog stručiai yra vieninteliai paukščiai, turintys šlapimo pūslę.
Pasvaliečių laikraštyje „Darbas“ yra skiltis „Dėdės Juzės godos“. Na, kažkas primenantis mūsų A.Stugio feljetonus, bet toli iki R.Jakučio ar manęs. „Gimtasis Rokiškis“ pateikia knygų apžvalgas, kurias (mūsų skaitytojai jų bijo it velniai kryžiaus), nors yra literatų klubas „Beržė“. Jei sąžiningai, tai dėl tam tikrų priežasčių, aš nė už ką nesutikčiau tapti jo nariu. Tiesiog neįdomu.
Oficiozas šį kartą apsiribojo pasakojimu apie gatvių tvarkymą, bet nepateikė padoraus ir suprantamo atsakymo, kodėl jos nebuvo sutvarkytos anksčiau, o remontuojamos tik prieš Seimo rinkimus.Tiesa, minėtame leidinyje yra tik mero nuotraukos. Pervertęs „Šilalės artoją“, Biržų „Šiaurės rytus, „Kupiškėnų mintis“, Pakruojo „Auksinę varpą“, Pasvalio „Darbą“, „Gimtąjį Rokiškį“ ir „Kretingos „Pajūrio naujienas“, viso 19 egzempliorių, radau tik tris tų savivaldybių merų nuotraukas.
Asmeniškai man negaila, jog meras prikemša savo nuotraukų oficiozą. Tą „Radviliškio kraštas“ daro ir G.Lipnevičius. Yra vienas esminis skirtumas – meras savo atvaizdus į oficiozą talpina už mūsų mokesčius, tai yra mes apmokame jo raškažį, o G.Lipnevičius tai daro už savo pinigus. Savaitraštis „Etaplius“ pasipuošęs keturiais solidžiais autoriniais straipsniais, mero nuotraukų nerasta, bet yra R.Jakučio kūrinys „Jei oras jums nepatinka, palaukite truputį.“ Šį savaitraštį skaitau vien dėl minėto rašytojo tekstų. „Lietuvos sveikatoje“, kaip visad šmaikštauja žurnalistas H.Vaitiekūnas. Net neabejoju, kad jo rašinyje pateikta mintis, jog Lietuvoje paskendo daugiau žmonių nei mirė nuo COVID – 19, tiesa. „Alio,Raseiniai“ man pasirodė neįprastai susimastęs, tarsi gamta prieš audrą, bet neabejotinai vertas pagarbos. Beje, net „Rk“ šįkart akademiškai solidus. Vadinasi, kažkas vyksta.
Panta rhei (viskas teka), kaip pasakytų antikos filosofas Herakleitas. Tai jo nuostata, apibūdinanti būtį, kurioje vyrauja nuolatinis tapsmas, judėjimas. Deja, to pasakyti apie skiltį niekaip negalėčiau. Jų visada laukia neišvengiama pabaiga.
Pabaiga
Baigdamas skiltį kažkodėl prisiminiau Dž.Branerio romaną „Šachmatų miesto kvadratai.“ Gyvenimas truputį panašus į minėtą žaidimą. Visi mūsų ėjimai, parama kitoms figūroms, grasinimai ir nukirtimai, gali turėti prasmę. Netgi pėstininkas gali tapti valdove. Tiesa, daugelis to nesupranta ir yra lengvai stumdomos figūros. Tam tikra figūra rajono spaudoje esu ir aš. Ne pėstininkas, tad be galimybių tapti vertinga figūra. Greičiau juodųjų žirgas, tik neapsisprendęs, ar esu karaliaus, ar valdovės žirgas.
