Liaudis labai išmintinga, tad patarlių jai nestinga. Viena jų apie užsispyrusį gyvūną, kuris lipdamas ant liepto priėjo jo galą. Kas buvo po to, kiekvieno norimas vaizduotės pasirinkimas, tačiau ne kožnas ožys yra su dideliais ragais. Deja, kai kurie gyvūnai mėgsta ne tik spalvas keisti, bet ir save geresniais laikyti manydami, kad niekas nepastebės, kokios jie iš tikrųjų veislės.
Vieno tvarto ožys taip nori užimti garbingą tvarte vietą, kad nesiskaito nei su priemonėmis, nei su metodais. Vienam žiebia su kakta, kitą dergia paslapčia. Bet smarkiai dergdamas kitus, apsidergė ir pats save. Nieko nenustebins savo barzdą apsišlapinęs ir smirdantis bei garsiai mekenantis dėmesio reikalaujantis ožys. Bet jei šis gyvūnas pradėtų save lyginti jaučiui, tai kone kiekvienas pasukiotų pirštą palei smilkinį. Juk šis stambus gyvūnas tinkamas ne tik sunkiam darbui, bet ir yra mėsos didžiulis kalnas. Ir lygintis su juo paprastam ožiui nuo bačkos pernelyg kvaila, bet ožys nebūtų ožys, jei viską sugebėtų suprasti.
O istorija paprasta. Kai ožys nusprendė pelnyti ne tik ožkų, bet ir kitų padarų palankumą dėl garbingos vietos tvarte, į tai iš karto dėmesį atkreipė tvarto prižiūrėtojai. Šie nusprendė nuo ožio nudirti devynis kailius už jo eilines kvailystes. Supratęs, kas jo laukia, ožys pradėjo ne
savo balsu bliauti. Esą, jis darė tik tai, ką ir jautis daręs, o šiam niekas net piršteliu nepagrūmojo. Kvailas gyvūnas, pasakytų išmintinga liaudis, lyginti save su jaučiu ir tikėtis, kad visi patikės, jog jis toks pat gyvūnas. Nors panašumų yra – keturios kanopos, pora ragų – tik visiškas neišmanėlis neatskirtų ožio nuo jaučio.
Ožiui kailį lupti norėjo ne vienas, nes šis kvailystes vieną po kitos darė ir visame tvarte sumaištį kėlė. Pasirodo, gyvūnas iš prigimties tiek kvailas ir kaip jo pusbrolis avinas nesuvokė
savo vietos tvarto sistemoje. Net kiaulės, ir tos protingesnės, kai tik valdžią gavo ir karto ant dviejų kojų vaikščioti pradėjo, bet nekilo joms mintis ant kitų taip smarkiai dergti. Tad šis ožys tvarte taip įsikyrėjo, kad juo atsikratyti visi labai norėjo. Ar atsikratė, nežinia, nes ši pasaka dar iki galo nėra pasekta – ožys vis dar stovi ant liepto galo.
Kaimo pasakorius.
