Pastebėjimai ir pamąstymai pagal V.Mikalauskį. Karantinas ir kitos nesąmonės…

0
778
Vytautas Mikalauskis, Psichikos sveikatos centro socialinis darbuotojas.
Įsigyk bilietusKETBILIETAI

Pažvelgęs į žiemos tamsą ir nedrąsų sniegą lange matau atspindį. Tai aš – „žmogus, prikalinėtas laiko vinių“. Vieną vinį ištraukiu, ja ir pradėsiu skiltį.

Pradžia

Vinis turi vardą ir pavardę. Tai Modestas Pachalka ir jo eilėraštis „Sardinės“. Jį ir cituosiu: „Sardinės metalinės dėžutės gyventojos / Mylėjo viena kitą kiek galėjo tylėjo / Kai akys pūti pradėjo (žuvys genda nuo galvos) / Mylėjo viena kitą kiek galėjo tylėjo“ (eilėraštyje nėra taškų ir kablelių). Perkelkim eilėraštį į nūdieną. Pirmasis aukščiausias ir gražiausias Lietuvos narcizas mėgstantis guosti vaikyčius, iki begalybės tempė naujosios vyriausybės sudarymą ir legalizavimą. Ciniškai chamiškas ekspolicininkas vardan rinkimų rezultatų vėlino griežtas karantinines priemones. Auksaburnis Aurelijus demonstruodamas iškalbos meną ir profesionalią impotenciją it kramtomą gumą tąsė prieš pandemines priemones. Rezultatas – galybė užsikrėtusių „korone“ ir trys tūkstančiai aukų, kurios negavę savalaikės pagalbos mirė, nors galėjo gyventi. Aš ne koks kepeninis skelbiantis apie pasaulinės mafijos planą per grabiorių biznį pasipelnyti iš pandemijos, nors nuolat matau zujančius po ligoninės teritoriją ritualinių paslaugų teikėjų automobilius. Tiesa, neabejoju, kad panaši situacija gali būti netiesiogiai naudinga „Sodrai“. Sutaupys, bet pabandykime atsakyti į amžiną klausimą – kas kaltas?

Atsakymai

Gal tiksliau paaiškinimai, nuomonė: „Mes sakėm:“ Atleisk mums mūsų kaltes…“ / o jos vis mylėjo viena kitą kiek galėjo tylėjo“. Taigi, kas kaltas dėl sušvinkusios žuvies galvos? Pasikartosiu, nors apie tai jau rašiau. Spalio mėnesį rajone mirė penkiasdešimt šeši asmenys. Dvidešimt keturi iš jų psichikos sveikatos problemų turėję asmenys, bet šventa vieta tuščia nebūna, per savaitę gretas užima apie dvidešimt naujų. Vaikų, suaugusiųjų, senolių. O kur dar Radviliškio verslininkų rengimo centras reikalingas rajonui kaip šampūnas skenduoliui. Mano nuomone, šį fabrikėlį seniai metas uždaryti. O kur kiti atsakomybės stokojantys piliečiai? Pavadinsiu juos sąlyginiais savaitgaliniais kaimiečiais užplūstančiais prekybos centrus. Jie elgiasi tarsi Ermitaže, kur eksponatus galima liesti rankomis, apčiupinėti, pauostyti, aptarti neskubant su bendrapirkėju. Supratimas apie greitą apsipirkimą pagal sąrašą – jiems toliau supratimo ribų. Štai dėl panašaus plauko veikėjų turime pagedusias galvas ir dėl jų tiesiog būtinos drakoniškos priemonės. Net ir tokios juokingos, kaip automobilių parkavimo ribojimas. Tik ar padės?

Pagalba

„Per Kalėdas radome skardinėje tik kvapą / Ir keikėm burnojom kiek galėjom netylėjom“. Šiaip ne kartą rašiau apie tai, jog žmogaus godumas ir kvailumas beribiai. Net buvau nusprendęs šią skilties dalį pavadinti – „Kai pinigai užtemdo protą“. Štai šios godulio užtemdytos mąstyklės, spjaudamos į „koronę“ tempia savo galudienius protėvius į polikliniką vardan specialiųjų poreikių nustatymo dėl pinigų. Kam reikalingos papildomos lėšos? Pragėrimui ar kitoms reikmėms – ne mūsų reikalas, tad nespėliokime. Į pandeminę situaciją, kad per parą užsikrečia tūkstančiai, miršta dešimtys, tokiems asmenims nusispjauti. Čia jie panašūs į sušvinkusias galvas aukštybėse. Jų Dievas Madona (pinigų Dievas). Vėlgi, galima įtarti, kad tai neįteisinta, bet padoriai atrodanti eutanazija, leidžianti atsikratyti „gėlytėmis“ patapusiais, daug priežiūros reikalaujančiais senoliais. Na vežiau pas gydytojus, na užsikrėtė, mirė. Man nesuvokiamas ir kai kurių mūsų klientų elgesys. Nors serga nesunkiais psichikos sutrikimais ir gali, esant reikalui išsirašyti nuotoliniu būdu, jiems būtinas vizitas pas gydytoją, nes naktį kažkaip keistai gurgė pilvas. Pagrindinis Dievas jiems – jie patys. Kaip eilėraštyje: „Neturėk kitų Dievų… neturėk ir tylėk“. „Tylėk“ – šiuo atveju personalui, bet yra situacijų, kai tylėti nesinori.

Netylėjimas

Tai ne apie pensininkus, kurie nežinia ką veikę visą dieną į parduotuves užsuka prasidėjus piko valandoms. Gal taip bando susimedžioti „covidą“? Bet sugrįžtu prie pagrindinės skyrelio temos. Tai gandai. Ir primenu, jog gandai ir nuomonės – ne faktai. Tai štai, Radviliškyje jau senokai vaikšto nuogirdos, kad esą ligoninės priėmimo skyriui vadovauja ne gydytojai, o slaugytojos. Tai mano nuomone – tikėtina, nes ir pats esu girdėjęs, kaip šio skyriaus slaugytojos bendrauja su gydytojais, kaip su lygiu, jei ne blogiau. Pasakojama, kad dar neapžiūrėjus gydytojui, o pavarčiusios siuntimus slaugytojos pačios nusprendžia ar asmuo gali būti hospitalizuojamas. Ir nesvarbu, koks paros metas – gali atsidurti už durų ir it musę kandęs keliauti į namus. Kas slaugytojoms suteikė tokią galią – man mįslė. Įdomu, ar apie galimą situaciją žino savivaldybės gydytoja, ligoninės direktorius. Kartais, puse lūpų apie šią situaciją galima išgirsti ir iš kitų gydymo įstaigų medikų. Pasakojama, kad esant galimybei, kai kurie ligoniai rinktųsi Šiaulių ligoninę. Tai informacija, nors ir paskalų lygio. Jūsų laisvalaikio pamąstymams. Galutinio sprendimo priėmimą palengvinsiu.

Palengvėjimas

Papasakosiu istoriją, kurios herojai paviešinimui neprieštaravo. Vardų, pavardžių, gyvenamosios vietos nuorodų nebus. Vienądien į Radviliškio gydymo įstaigos padalinį atvyko artimųjų lydimas klientas. Gan sunkios būklės. Gydytojas skubiai priėmė pacientą ir išrašė siuntimą į specializuotą gydymo įstaigą. Kaip įprasta, seselė iškvietė greitąją. Buvo dešimt valandų trisdešimt minučių. Greitukė atvyko trylika valandų penkiasdešimt minučių. Dėl pandemijos darbo turi ne tik duobkasiai. Daug darbo. Per laukimo laikotarpį ligonis padarė po savimi, bet tai tik nemaloni smulkmena. Nugabentas į Šiaulių kliniką ligonis net nebuvo apžiūrėtas gydytojo. Pavarčius siuntimą buvo išsiųstas atgal į Radviliškį. Įdomu, ar ir ten priėmimo skyriui vadovauja slaugytojos? Nespėliokime ir nesistebėkime. Mano patarimas – nesistenkite pandemijos metu patekti į ligoninę, nes mirti yra paprasčiau. Nenorite? Še tau, kad nori! „Ir sardinė, vartai atsivėrė / Nes jos mylėjo viena kitą kiek galėjo tylėjo“. Šiaip aš galvoju, kad tylėti nereikia, nes nuo neatsakingų piliečių veiksmų gali sušvinkti ne tik žuvis. Įsivaizduokite, jog dar esama veikėjų reikalaujančių gydytojų asmeninių telefonų numerių! Tam, kad galėtų paskambinti ne tik darbo valandomis, bet ir naktyje, savaitgaliais, šventinėmis dienomis. Vienam tokiam tipui, nežinia kaip gavusiam mano telefono numerį ir pradėjusiam aiškinti kreivas tiesas, – pamelavau. Pasakiau, jog apsiriko ir paskambino į Raudondvario žirgyną. Kai pagalvoji, chamai atėjo iš biblinių laikų, o jų auklėjimas beviltiškas procesas, atimantis daug laiko ir pastangų. Tad kam stengtis? Bet spręskite patys. Aš apsisprendžiau dėl paprastesnio dalyko.

Paprastumas

O paprastesnis dalykas skilties pabaigos priartinimas. Jam padėjo „RK“ ir oficiozas. Vienas rašė, kad metro (ne mato vieneto) išleistuvių baliaus dalyviai prarado atmintį. Čia kažkodėl prisiminiau pasaulio psichologijos korifėjaus Eric Berne bestselerį „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės: žmogiškųjų santykių psichologija“. Ir vieną iš aprašytų žaidimų , kur remdamiesi savo gyvenimo scenarijumi žaidžia kai kurie asmenys. Žaidimo pavadinimas – Alkoholikas. Alkoholikas arba Auka yra pagrindinio vaidmens atlikėjas. Antraplaniai vaidmenys – Persekiotojas (žmona, darbdavys, žiniasklaida, artimieji). Gelbėtojas – (medikai, socialiniai darbuotojai ir panašiai). Ketvirtą pagalbinį vaidmenį atlieka Liurbiai arba Kvaileliai. Tai tie, kurie paskolina alkoholikui pinigų ar įpila išgerti. Penktas vaidmuo – Tarpininkas. Tai profesionalas, iš kurio Alkoholikas gauna gėrimų – (barmenas, pardavėjas). Vaidmenys gali susimaišyti. Pvz.: žmona gali atlikti Persekiotojo, Kvailelės (nurengia girtą sutuoktinį, kartais leidžia apkulti) ir Gelbėtojo (prašo liautis gerti). Aš nesiruošiu perpasakoti viso žaidimo, kodėl jis žaidžiamas ir panašiai. Man svarbiausias – finalas. Tai pagirios, kaip bandoma prisiminti kiek ir ko, kaip išgerta ir jo antroji dalis „ryte po to“. Tai štai, kas galėtų paneigti, kad atsisveikinimo pobūvio dalyviai nesužaidė šito žaidimo. Primaišė ir padaugino tiek, kad ryte ir vėliau neprisiminė puotos pas metrą detalių. Ergo – (vadinasi) savivaldybėje veikia ir Bacho šventyklos filialas su Baubo tipo dievybėmis? Nespėliosiu, „zoltnerio“ vis tiek negausiu, tad pabaiga.

Pabaiga

Nežinantiems skaitytojams paaiškinsiu, kas yra „zoltneris“. Tai aukščiausias žiniasklaidos darbuotojo įvertinimas rajone. Jis (apdovanojimas) straipsnio pavidalu patalpinamas į oficiozo savivaldybės puslapį. Svarbiausi pažymiai – reikalavimas paneigti tikrovės neatitinkančius faktus menkinančius, kai kurių darbuotojų orumą ir garbę. Ir dar pašiurpinimai teismais ir panašiai. Supraskite teisingai, savivaldybės darbuotojai nevengia jokių „tusovkių – matuzovkių“ Padubysiuose, neturi nesantuokinių ryšių, nedalyvauja išleistuvių vakarėliuose. Šiuo metu, jei neapgauna atmintis, vienu „zoltneriu“ yra apdovanotas G.Lipnevičius, M.Aleksiūnui priklauso net trys šie aukščiausio įvertinimo ženklai. Paskutinį gavo už pavytusias gražuoles. Kai kalbama apie damas (būtent damas), nereikėtų naudoti tokių išsireiškimų kaip: gyvenimo padėvėta, pernokusi ar persirpusi moteris ir panašiai. Dar keli žodžiai apie apdovanojimą. „Zoltneris“ iškerpamas iš oficiozo puslapio turi būti įrėmintas (kuo gražesnis rėmelis, tuo geriau) ir pakabintas matomoje vietoje ant sienos. Pats apdovanojimo pavadinimas anglosaksiškos kilmės ir gali reikšti samdinį (yra ir kompiuterinis žaidimas). Dar pagalvojau, kad atsiras tokių, kurie nežino kas yra Bachas ir Baubo. Tai tokie vyno ir nešvankių anekdotų dievukai gyvenę antikos laikais. Taškas.

TvirtovėLtvirtovės pramogos

Palikti komentarą

avatar