Vienądien drevėje pastebėjau keistą judėjimą. Pažvelgęs iš arčiau pamačiau dvi į mane stebinčias akutes. Pelė, prisinešusi sausų lapų, ruošėsi žiemojimui, o gal tiesiog ilsėjosi. Kiekvienas turime savų reikalų. Tad nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Kartą, po tam tikrų įvykių, pagalvojau apie esminį šachmatų žaidimo ir realaus gyvenimo skirtumą. Jei šachmatų figūros turėtų protą ir pasirinkimo laisvę bei suprastų paties žaidimo taisykles, jos ramiai nelauktų, kol nukirs ar jas stumdytų. Nutaikiusios progą jos nusimuilintų ar bandytų užimti valdovės postą. Man asmeniškai imponuoja šachmatų figūra su arklio galva – žirgas. Dėl žaismingų ėjimų, nenuspėjamumo, bet tikrovėje jį vis tiek valdo žaidėjas. Dabar dar kartą pagalvokite, kas atsitiktų, jei jis (žirgas) būtų sąmoningas savo pasirinkime. Štai Jums ir atsakymas, kodėl rašau iškart į du Radviliškio rajono savaitraščius. Nes man labai patinka. Rašyti – ne nusikaltimas, nors žinoma, galima rašyti tik į vieną laikraštį ar visai nerašyti. Spėju, kai kam ir paskutinis variantas pasirodytų tinkamas.
Tinkamas variantas
Ankstyvo ryto prieblandoje, minant dviračio pedalus Liepynės miško link į veidą pūtė vakaris. Grybautojų pramintas lauko takas jau virtęs arimu. Atrodytų vėjo kryptis visai netinkama, bet grįžtant sustiprėjęs vėjas tapo draugiškai pakeleivingas. Ir dar, kai kas sako, jog grybauti reikia važiuoti anksti, kad kiti nesurinktų grybų derliaus. Gal ir yra tame tiesos, bet visų grybų dar niekas nesurinko, o automobilizacija leido atlikti keliones, kada tik šauna į galvą. Tiesa, kalbama, jog naktinių grybautojų, o būta ir tokių, šiandien nebesutiksi.
Tądien rytiniame miške buvau vienas, bet važiuodamas atgal mačiau bent penkis automobilius, o su vienu tyliosios medžioklės gerbėjų, spėjau ir šnektelėti. Dar kitas neskubėdamas nešinas krepšiu baravykų traukė namo vieškeliu. Pėsčias, gal vietinis ar palikęs ratus gyventojo kieme. Baravykai gerai, bet yra ir daug kitų malonaus skonio grybų. Aš neatsimenu, kada lioviausi skaičiuoti geidžiamiausius trofėjus. Jie vis vien bus pasūdyti (raugintų nemėgstu), džiovinami, taps pietumis, bet išliko keistas azartas. Jau ir pilnu kibiru eidamas dviračio link vis dar dairausi į miško paklotą. Azartas dingsta pasukus namų link, išgaruoja kaip apetitas gerai pavalgius. Iki kitos išvykos, o ten istorija kartojasi.
Istorijos pasikartojimai
Vienądien vėl paskambino Antanas Adomavičius, slapyvardis, apie kurį nesakoma į akis – Bermontininkas. Jis, Antanas, tvirtino, kad turi Radviliškio kautynių schemą ir gali įvardinti vietas, kur stovėjo Radviliškio kautynių raktas nuo miesto – mūrinis vėjo malūnas, kur K.Zgirskio patranka apšaudė minėtą malūną. Tai būtų puiku, bet yra daug niuansų. Pas mus, net taip vadinami istorikai painioja paprastus dalykus. Legendinis mūrinis malūnas, pasak „Mūsų Lietuva“ enciklopedijos (3 tomas, 1961 m. sudarytojas B.Kviklys), stovėjo „kiek į rytus nuo miesto“, o kituose šaltiniuose į šiaurės rytus, „Kario“ žurnale (Nr. 34, p. 950), mūrinis malūnas, kuris yra 1,5 km. Į pietryčius nuo miestelio“. Čia ir prasideda painiava. Pietryčių kryptimi yra Vaidulių kaimo malūnas, ne mūrinis, o tik turintis mūro pagrindą. Čia bermontininkai buvo įrengę sekyklą (žvalgos punktas). Kito malūno vieta man asmeniškai nėra tiksliai žinoma. Įsivaizduokime netaisyklingą trikampį, kurio pagrindo linija yra Vingėliškių kaimas (kapinės), stačiatikių kapinės, o trikampio viršūnėje į rytus (kitur į šiaurės rytus) stovėjo pilnai mūrinis malūnas. Prie abiejų malūnų vyko kautynės ir jų dalyviai jas aprašė. Vaidulių kaimo malūnas turėjo antraeilę reikšmę, miesto rakto vaidmenį, deja, bet atliko ne šis, o mūrinis malūnas. Nepamirškite, kad Radviliškis buvo apsuptas ir dešinė ne visad žinojo, ką daro kairė. Vieniems teko sunkesnės užduotys (malūnų, kapinių šturmas), kiti buvo užėmę Radviliškio dvarą (dabartinė UAB „Rameta“, buvusio stiklo fabriko, teritorija), ten ir pasiliko ir kautynėse kaip ir nedalyvavo. Beje, abiejų malūnų nuotraukas rasite jau minėtos enciklopedijos „Mūsų Lietuva“ trečiame tome, 94-96 puslapiuose. Jeigu ne apkiautę „paminklininkai“ ir „svetimšalis“ meras, visi taškai jau būtų sudėlioti ant „i“. Turėtumėme monografiją apie Radviliškį, krašto muziejų ir normalią istoriją apie malūnus, iš kurių vienas išliko, kitą, pasak gyventojų, nugriovė sovietmečiu. Būtų likusi tik viena mįslė, tai yra kur palaidojo šimtus (kituose šaltiniuose minima net apie tūkstantį) žuvusių bermontininkų. Aš manau, kad kad tai dešimteriopai padidinti skaičiai, o melas padaugintas iš netiesos duoda didelę apgaulę. Kiekvienas iš mūsų turime savo malūnus, kurio sparnai kartais tvatina per ausis.
Malūnai
Tai tik sąlyginis pavadinimas, bet atitinkantis laiko dvasią. Aš nesiruošiu aprašinėti tikrų malūnų ypatumų ar jų kepurių sukiojimo. Tiesiog prieš rinkimus politikai į simbolinius malūnus suveža savo bezdalų maišus (tuščias kalbas) ir kaip sako liaudis, pradeda malti „š..dą“. Tokių miltų nuobirų radau ir oficioze, bet pradžiai preambulė padiktuota „Visuomenės balso“. Beje, kadangi „Radviliškio krašto“ savaitraštyje esu ilgalaikėse neterminuotose atostogose, galvoju, kad šią mano skiltį priglaus „Visuomenės balsas“. Šiaip tai esu truputį piktybinis – man labiau patiktų, kad leidinys vadintųsi „Radviliškio visuomenės balsas“ arba tiesiog „Radviliškio balsas“. Tai štai, sakoma, kad menkos potencijos vyrai, turintys menkus penius, tam kad kompensuotų savo menkavertiškumo kompleksą, perka ir vairuoja galingus automobilius. Apie vieną tokį politiką, kuris už prabangų automobilį sumoka mokesčių mokėtojų lėšomis, nors ir savų turi per akis, ir rašo „Visuomenės balsas“. Vėliau būtent to politiko bezdalų malimo mišinį radau ir oficioze. Politikas tvirtina, kad gerbia dabartinį Radviliškyje išrinktą Seimo narį kaip žmogų ir kaip verslininką (aš taip pat), bet, kaip čia mandagiau pasakius, ne kaip politiką, iš kurio šaiposi „Kakadu“. Mano nuomone, minėtas politikas teisus, bet tamsuolis, neskaitantis net vietos oficiozo. Jei net pavartytų, pamatytų, kad ir mūsų meras daro tą patį. Tai, kad meras pamindamas elementarų padorumą su sveikinimais brukasi į pirmą puslapį, dar nieko. Bet galima atkreipti dėmesį, kad mūsų rinkto Seimo nario nuotrauka ir sveikinimai, visada, ar beveik visada mero papėdėje, pašlepetinio vietoje, net ne viršuje ar greta. Minėtas, bet neįvardintas politikas (konservatorių smulkmė, tad kam jį net minėti) burnoja centrinę valdžią dėl darbo vietų. Atrodo „nedurnas“, bet ar neskaitė, jog meras net užsimerkęs, kaip supratau, įkurs rajone net tūkstantį darbo vietų. Beje, įdomu, kiek į rankas gauna jo vadovaujamų įmonių darbuotojai? Kažkodėl net neabejoju, jog jie, darbuotojai, neturi „Porsche Caynne“, už kurį moka mokesčių rinkėjai. Dar politikas tvirtina, jog kažkam niežti nagus uždaryti Radviliškio ligoninę. O kas dėl to kaltas, jei ne Jūsų partija? Ar žinote, kaip liaudis vadina dabartinį ligoninės direktorių? Kiek gydytojų ar specialistų trūksta minėtoje įstaigoje? Kiek realiai į rankas gauna slaugytojos? Manau, kad nežinote. Rašote, abejoju ar Jūs pats sugebėtumėte, kad norite „nušluostyti nosis vilniečiams ir turėti savo frakciją seime.“ Puiku. Mano rekomendacija – atsimerkite, pamatykite realybę, skaitykite bent vietos spaudą ir išmokite nusišluostyti bent savo nosį. Kol politikas treniruosis nosies šluostymo čempionatui, aš pratęsiu kelionę po oficiozo puslapiais.
Kelionė puslapiais
Oficioze yra ir socialdemokrato, kurio rinkiminis plakatas kadaise priplojo praeivę, bezdalų malsena. Ir ko tik neprižadėjo šis lyg gražiai protingas ar protingas gražiai veikėjas. Paskaičius pasidarė silpna, apsvaigo galva ir nusprendžiau, kad nepakenktų bent minimalios baudos už viešą kliedesių platinimą. Neanalizuosiu ir nejuokinsiu skaitytojų, nors… parašyta geriau nei A.Gaidžiūno tekstų autoriaus. Kitas stilius. Dar oficioze rašoma apie garsių rašytojų viliojimą į Burbiškį. Neblogai, o tuomet kai suviliosite A.Marčėną, S.Parulskį, K.Navaką atvykti į dvarą aš galbūt net pradėsiu gerbti. Be to suintrigavo ir nuotrauka pirmajame puslapyje su trečiojo amžiaus universiteto nariais. Kažkokie pamėlę – apsinuodiję, paskendę, pridusę? Lyg ir ne siaubo filmui? Ir dar. Perskaičiau, jog Anicetui Savickui įteiktas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto medalis. Žinau, kad bus kritikų, o kaip kitaip Radviliškyje, bet manau žmogus jo nusipelnė, nes dirbant dabartinėmis sąlygomis gali tekti organizuoti ir kokią „tusovkę – matuzovkę“. Tik štai kas mane nustebino. Apdovanotas asmuo laba panašus į a.a. Milne herojų. Nei kas tas autorius, nei kuris herojus nerašysiu. Norėsite – pasidomėsite, o aš skelbiu pabaigą.
Pabaiga
Viename savo kūrinyje R.Jakutis siūlė pasidomėti mada. Pasidomėjau, pavarčiau „Laimė plius stilius“. Prižadu daugiau taip nebedarysiu. Geriau parašysiu siaubo pasaką. Tiesa, pabaigti norėjau kitaip. Rašiau apie vyrų pomėgius galingiems automobiliams, bet kaip vertinti smulkaus sudėjimo blondines už „supercar’o“ vairo taip ir nenusprendžiau, tad padėjau paskutinį skilties tašką.
