Vienądien išnešęs šiukšles buvau, švelniai tariant, nustebintas. Prie konteinerių riogsojo emaliuotas dešimties litrų talpos dubuo su žmogaus ekskrementais. Akys gal ir nebūtų patikėję, bet nuo smarvės negelbėjo net kaukė. Nefotografavau ir komentuoti nenoriu, net svarsčiau, ar rašyti apie šį pastebėjimą. Po to nusprendžiau – tiks paantraštei. Suintrigavęs paskelbsiu pradžią.
Pradžia
Jai mintį pamėtėjo Gediminas Lipnevičius. Mintis paprasta ir visiems žinoma. Na bent jau daugumai, kuri naudojasi įvairiausiomis nuolaidų kortelėmis ir turi neabejotiną ryšį su asmens duomenų apsauga. Manau sutiksite, o tai nepaneigiamas faktas, kad visi Jūsų pokalbiai mobiliuoju, ko gero ir laidiniu, telefonu yra įrašomi. Esant reikalui Jūsų pokalbio turiniu pasinaudos įvairios jėgos struktūros.
Kam kada skambinote, ko ieškojote ar ką veikėte socialiniuose tinkluose, kokius filmus žiūrėjote, ką skaitėte, vertėte, fotografavote, filmavote ir panašiai esant reikalui taps dokumentiniu įrodymu. Net neabejoju, kad yra technologijų, kurios net ir paskambinus „nelegaliu“ telefonu, vien pagal Jūsų balsą atseks, iš kur ir kada kam skambinote ir apie ką kalbėjote.
Visa tai Jūs ir be mano priminimo kuo puikiausiai žinote. Spėju, jog ne naujiena ir tai, kad kiekvienas Jūsų atsiskaitymas banko kortele yra užfiksuojamas. Kada buvo įplaukos, kokios išlaidos, kur ką pirkote, už kokias paslaugas mokėjote, esant reikalui taps vieša paslaptimi.
Manau puikiai suprantate ir tai, kad pasinaudodami tokiais duomenimis, kaip Jūsų vardas, pavardė, gimimo data (kodas net nereikalingas), prekybos centrai atlieka Jūsų pirkinių analizę, žino, kokio amžiaus, lyties pirkėjai renkasi tą ar kitą prekę ir, be abejo, duomenų bazėje saugo Jūsų pirkinių sąrašus, išlaidas, gal dar ir kitą informaciją.
Tiesa, tiems, kurie turi ką slėpti, yra išeitis. Galima pirkti turguje, mokėti grynais, nesinaudoti kortelėmis, kompiuteriu, mobiliuoju telefonu. Na arba naudotis, tai tik perduodant užkoduotas žinutes pagrindine informacija pasikeičiant netikėtose vietose. Kodėl taip rašau.
Kol kas totalus Jūsų sekimas dar nėra įmanomas. Štai kodėl kartais po nakties prie konteinerių atsiranda minėtas dubuo, padangos ar kitos šiukšlės. Bet jei vieną dieną ten bus įrengtos kokybiškos vaizdo kameros, nekontroliuojamo gyvenimo ribos dar labiau sumažės. Ir dar gyvenimo visad bus dalykų, kurie nemažės. Netikite?
Netikėjimas
Kartą mokslininkas nusprendė pasižiūrėti, kaip elgsis beždžionė, uždaryta viena kambaryje. Uždarė, truputį palaukė ir žvilgtelėjo per rakto skylutę, į mokslininką pro rakto skylutę žiūrėjo ruda beždžionės akis. Kartais, žiūrėdamas į ligoninės teritorijoje esančias fluoragrafo griuvenas ir prie jo prisiglaudusias ligoninės deguonies balionų sandėlio baigiančias iškristi iš staktos duris – pamąstau apie dvasinę elgetystę. Galvoju, kad galėčiau pasimokyti kuklumo iš Utenos ligoninės direktoriaus. Ko galėčiau pasimokyti iš Radviliškio ligoninės direktoriaus, atleidusio neįgalią valytoją, net neįsivaizduoju. Nors suprantu, kad sveikintis su juo neturėčiau, tačiau artėja Nauji metai ir privalau parašyti ką nors paprastesnio nei ekskrementinis dubuo ar į jį panašūs dalykai. Na pavyzdžiui, apie tai, kad bulvių kilogramas „Maximoje“ tik 9 eurocentai, o geranoriška salės darbuotoja net padeda įristi jų maišą į vežimėlį. Arba puikiai iliuminuotą parką, kuriame šunys vedžioja savo augintinius, manančius, jog jie yra savo šuns šeimininkai.
Galima ir apie žaismingų eglučių centrą, puošnią V.Kudirkos progimnazijos aplinką. Galima, be abejo galima, bet aš bejėgis prieš žiemrudenišką lietų ir dienos niūrumą. Net tobula „Radviliškio krašto“ nuogirda nepajėgi pilnai neutralizuoti. Negelbėjo ir oficiozo informacija, nors šiaip davė peno rašymui.
Penas
Gal reikėtų pradėti nuo to, kad rajono valdžiažmogiai pagyrė patys save už tai, kad pradėjo rimčiau dirbti. Ir net paskelbė apie „kelių asfaltavimo proveržį“ (įsidėmėkite pavadinimą). Dar perskaitęs laikraštį sužinojau, eksmeras tapęs seimūnu gavo ir kažkokį titulą konservatoriškoje seimo šutvėje. Rusiškai skambėtų kaip „glavnyj pomoščik mladševo povara“. Neversiu, jis ironizuojantis. Svarbu, bet kokios gerai skambančios pareigos.
Perskaitęs savivaldybės aktualijų puslapį, sužinosite dar apie du apdovanotus „zoltneriais“ žiniasklaidos atstovus. Antrąjį „zoltnerį“ gavo „Radviliškio krašto“ leidėjas G.Lipnevičius, pirmąjį – Radviliškio miesto ir rajono savaitraščio „Visuomenės balso“ redaktorė Asta Volkovaitė. Tikiuosi, ne paskutinį. Šiaip tarp apdovanotųjų „zoltneriais“ kol kas pirmauja žurnalistas Marius Aleksiūnas. Beje, A.Volkovaitė buvo apdovanota už straipsnį „Valdininkų atlyginimas šovė į viršų“. Perskaičiau šio straipsnio paneigimą. Per penkis šimtus žodžių turintis paneigimas man pasirodė panašus į „sviestuotą sviestą“. Net taip lengvai nesuprasi – padidėjo valdžiažmogių atlyginimai ar nepadidėjo. Dar teksto autoriui nepatiko pavadinimas „Valdininkų atlyginimai šovė į viršų“. Esą, „pavadinimas netikslus ir šališkas“.
Atsimenate, kad prašiau Jūsų įsidėmėti „kelių asfaltavimo proveržį“. Galėčiau teigti, kad ir jis tendencingas, netikslus ir šališkas. Nors tiesa pasakius, niekad nepagalvojau, kad savivaldybės atstovai ims nurodinėti žiniasklaidos darbuotojams, kokie pavadinimai jiems būtų priimtini. Tradiciniame „zoltneryje“ yra ir privalomos eilutės, kad skleidžiama informacija yra netiksli, šališka, neatitinkanti tikrovės, klaidinanti ir gadinanti savivaldybės reputaciją. Įdomu, ar Moters Saulės „pribambasinis-navarotinis“ automobilis, padubysio šventės ir neaiškūs galimi meilės romanai prisideda prie dalykinės reputacijos gerinimo? Ar ne paprasčiau būtų negaminti musės iš dramblio? Atsakymo nežinau. Spręskite patys. Baigęs šią dalį, kažkodėl prisiminiau barzdotą anekdotą. Pateiksiu sušvelnintą variantą. „Į sekso paslaugas teikiančią įstaigą“ užeina juodaodis jūreivis. Išsirenka patikusią komercinio sekso darbuotoją ir užeina į jos apartamentus. Po kiek laiko ši išbėga šaukdama – „oi, oi, oi, oi!“. Įstaigos reputaciją imasi gelbėti labiau patyrusi pirmosios darbuotojos kolegė, bet ir ji sprunka rėkdama: „ai, ai, ai, ojoj!!!“ Ateina laikas parodyti įstaigos madam, ką ji sugeba. Po geros valandos išleidusi klientą ji savo pavaldinėms sako: „oho, tai taip, bet ne oi, oi, oi, oi ar ai, ai, ai, ojoj!“ Bet grįžkime atgal ir rašysiu apie gatves. Sutvarkytoje su kurvatūra V.Kudirkos gatvėje pastatė suolus. Vienus prie Valstybinės mokesčių inspekcijos, ir tai teisinga, nes kam nors po apsilankymo gali prireikti. Kitus šalia „žvakių fabrikėlio“ (fekalijų perpumpavimo punkto, nuo kurio smarvė sklinda per dešimtis metrų, ypač vasara). Tai jau proveržis? Nežinau, bet kad laikas pradėti naują pastraipą – akivaizdu.
Akivaizdumas
Turiu skaitytoją, kurio nuomonę gerbiu. Tai pirtinis Česlovas, visad pateikdavęs įdomių minčių, idėjų, pastebėjimų. Telieka apgailestauti, kad karantinas mums užvėrė pirties duris, tačiau prisimenu vieną Česlovo silpnybę – tikslumą.
Tad naudodamasis proga skelbiu, jog šios eilutės buvo užrašytos gruodžio 20 dieną. Sekmadienį, kai pirkėjai vežimėliais, krepšeliais tempė alkoholinius gėrimus atsargai. Ir tai suprantama, nes klasikinio naujųjų sutikimo kavinėse, restoranuose, kaimo sodybose, kitose egzotiškai pikantiškose vietose nebus. Žiūrėdamas žinias supratau, kad emigracija daugeliu požiūriu naudinga Lietuvai. Tai ir pinigai, atvykstantys iš Vakarų, ir užimtumas tiems, kurių netenkino elgetiškas Tėvynės buržųjų atlygis, galu gale net dalis tautinio mėšlo išvykusio užsienin sukelia mažiau galvos skausmo likusiems gimtinėje.
Tereikia prisiminti Ingridos Šimonytės prašymą (ne žaliavalstietiškai verygišką draudimą) liautis be reikalo gastroliuoti. Pastaba – aš dar nenusileidau iki tokio lygio, kad pagirčiau konservatorius, o I.Šimonytė, nors jų statytinė, bet ne jų partijos narė. Tai šimtus gastrolierių sustabdytų tik staliniškai-hitleriškos drausminimo priemonės. Na, bent du metais sušaudymo pakariant. Netikiu, kad yra koks nors kitas humaniškesnis būdas sutramdyti bukagalvius, manančius esant pasaulio bamboms.
Nesiliauja stebinti ir žmonių gobšumas maro metu. Klasikiniame derinyje su kvailumu. Į gydymo įstaigas vis dar tempiami galudieniai senoliai dėl specialiųjų poreikių. Nors kai pagalvoji, ne tik išmokos už nuolatinę priežiūrą ar slaugą gali būti šio reiškinio apraiškos. Kas galėtų paneigti, kad Lietuvoje, kur dar neįteisinta eutanazija, pasirenkamas padoriai atrodantis būdas atsikratyti senoliais. Na, buvome pas gydytoją, užsikrėtė, numirė ir palaidojome. Apie paveldėtą palikimą galima ir neužsiminti. Kur čia kvailumas? Jis akivaizdus. Gali atsitikti taip, kad užsikrės „korone“ ne senolis, o tu pats, esą demonstravęs rūpestį „artimu savo“. Ir ne tik užsikrėsti, bet ir atiduoti galus (jūreiviškas terminas). Šiaip šio kiniško išradimo metu iš darbovietės lango matai išleidžiamus išgyvenusius pacientus iš „covidinio“ Radviliškio ligoninės skyriaus. Pagrindas – senoliai, kuriuos prie atsarginio išėjimo atveža skafandruotos slaugytojos. Juos perima artimieji. Smulkutė detalė – panduso (nuvažiavimo tako) nuo įėjimo į laiptinę nėra. Mano nuomone, ligoninės direktoriui absoliučiai dzin, beje, kaip ir deputatams, pusmeriui, Moteriai Saulei, ligoninės ūkvedei ir t.t. Jei domėtųsi, įrengtų patogų nuvažiavimą pandemijos aukoms. Beje, vėl praverstų gyvenimiška patirtis. Jei minėti asmenys patektų į mirtininkų palatas, situacija greitai pasikeistų. Tiesa, jei tikėti įvairaus plauko ir raugo šarlatanais, tai neaktualu. Kažkokia Vanga gruodžio 22 dieną išpranašavo pasaulio pabaigą, kurią pagal skaičių net nepasakysiu, bet pabaigą skilčiai su šimtaprocentine garantija galiu paskelbti.
Pabaiga
Prieš gruodžio pabaigą pavarčiau leidinį „Lidl: taip gyventi verta. Nuo gruodžio 21 dienos iki 24 dienos“. Nusprendžiau, kad mano Naujametinis stalas vertas pieninio paršelio ir lašišų ikrų. Gruodžio 22 ryte atvykau į minėtą prekybos centrą. Vietoje pageidaujamų prekių nusipirkau tik dezinfekuotą špygą. Salės darbininkė ir kasininkė kažką sakė apie furgoną, vėluojančią krovą. Kalbama, kad vokiečiai patys patikimiausi, pedantiškiausi žmonės. Gal taip ir yra, bet melaginga reklama tėra tik melas ir nieko daugiau. Užsukau į minėtą krautuvę po darbo ir vėl nieko negavau, ko tikėjausi nusipirkti iš reklaminio leidinio.
Tad pasitenkinau ciegoriaus ikrais (ciegorius, jei kas nežino, tai jūrų rupūžė) ir nusprendžiau kurį laiką čia nevaikščioti. Tad su Naujais metais „Lidl“ darbuotojai ir kitiems geros valios žmonėms. Jums paskutinis išeinančių metų skilties taškas.
