Ar galėtų kas patikėti, kad Radviliškio rajono valdžia nuspręstų nuodyti savo žmones? Sunkiai tikėtinas atvejis, tačiau rasti susirašinėjimo dokumentai tarp savivaldybės, policijos, Aplinkos ministerijos ir kitų institucijų verčia būtent taip manyti. Rajonui nuo 2003 metų pradžios pradeda vadovauti meras Antanas Čepononis, o jau 2004 metų viduryje žinant kompetentingiems rajono valdžios vyrams Šeduvos pašonėje po žemėmis buvo palaidotos tonos senų, sveikatai ir net žmonių gyvybėms pavojingų pesticidų. Bet niekas liko nenubaustas – pradėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl senaties, valdininkai lyg niekur nieko toliau sėdėjo savo kėdėse, o kraupi tiesa išaiškėjo tik po keliolikos metų. Redakcijai pavyko rasti ir 2009 metų teismo dokumentus, kuriuose užfiksuota, kad savivaldybės valdžiai ne tik buvo žinoma apie sunkiai sveiku protu suvokiamą nusikaltimą prieš savus žmones, bet dargi jos ekologas Algimantas Česas davė neteisėtus nurodymus palaidoti chemikalus ir prižiūrėjo procesą asmeniškai.
Darbas (ne)atliktas iki galo
Nuo nepriklausomybės atkūrimo niekas nesirūpino kolūkių sandėliuose paliktais senais pesticidais. Tik 2000 metais imtasi realių veiksmų, kai tų metų sausio 4 dieną rajono valdžia pasirašė sutartį su chemikalų naikinimu užsiimančia įmone „Tavilta“. Ji įsipareigojo išgabenti pesticidus. Kaip liudija archyvuose likę dokumentai, 2000 metais įmonei buvo perduotos 72,66 tonos nuodingų medžiagų. Dar 9,085 tonos išgabeno kita įmonė UAB „Balthaus“.
Anot archyvinių dokumentų, tada vienos tonos identifikuotų pesticidų išvežimo kaina siekė 1 600, o nenustatytų – 2000 litų. Tai rajono biudžetui atsiėjo 145 327,27 litus.
Dalį lėšų įsipareigojo sugrąžinti Aplinkos ministerija su sąlyga, kad bus išvežti visi rajone esantys seni pesticidai. Tuometiniam Aplinkos viceministrui Artūrui Daubarui raštu patikinta, kad darbas atliktas. Raštą parengė ekologas A.Česas, kai 2000 metų gruodžio pabaigoje Radviliškio rajono savivaldybė kreipėsi į Aplinkos ministrą Henriką Žukauską, prašydami pervesti 60 000 litų už senų pesticidų išvežimą. Kitų metų pradžioje ministerija įvykdė pažadą kompensuoti pusę su pesticidų išvežimu susijusių išlaidų ir pervedė 72 660 litų sumą.
Deja, bet melo kojos trumpos, nes visame rajone vis dar buvo likę dideli kiekiai sovietinių laikų chemikalų. Tad arba niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kiek visuose užkampiuose yra užsilikusių senų pesticidų, arba sumokėta už darbą, kuris nebuvo iki galo atliktas. Tai davė peno kalboms, kad chemikalai visai nebuvo išvežti, o tik įsisavinti pinigai.
Nacionalinė pesticidų šalinimo programa
Dar nuo sovietinių laikų kolūkiuose liko daugybė aplinkosauginių standartų neatitinkančių senų nebenaudojamų pesticidų bei kitų cheminės pramonės produktų. Subyrėjus kolūkiams, aplinkai ir žmonių sveikatai pavojingais chemikalais žemės ūkio bendrovėse tinkamai nebuvo pasirūpinta – dažnai jie neprižiūrimuose sandėliuose buvo veikiami gamtos sąlygų, netinkamai laikomi maišėsi tarpusavyje taip keldami įvairiausias chemines reakcijas, neišvengta ir gaisrų. Be priežiūros palikti chemikalai kėlė grėsmę gamtai ir žmonėms.
2002 metais startavo Lietuvos Vyriausybės parengta 2002-2005 metų programa, kuri buvo patvirtinta atskiru nutarimu. Programos tikslas – surūšiuoti ir identifikuoti pesticidų likučius, kurių vis dar buvo pilna kiekviename buvusiame kolūkyje. Taip pat užsimota sutvarkyti sandėlius, kad jie nebekeltų pavojaus. Taip siekta sumažinti aplinkos teršimo riziką bei gaisrų pavojų, taip pat norėta užtikrinti ir gyventojų saugumą.
Programos vykdymui iš centrinio valstybės biudžeto per Aplinkos ministeriją iš viso buvo numatyti 3,8 milijonai litų, iš kurių beveik pusė milijono teko Šiaulių apskričiai. Anot LR Vyriausybės nutarimo rengėjų, Šiaulių apskrityje buvo 31 sandėlis ir 139 tonos pesticidų, kuriuos reikėjo supakuoti ir išvežti utilizavimui. Ministerijos atstovai tvirtina, kad skaičius pateikė savivaldybės specialistai. Nors Radviliškio rajono savivaldybės ekologas A.Česas tvirtino, kad visi seni pesticidai yra išgabenti iš rajono, netruko paaiškėti, jog tiesa yra kiek kitokia.
Pasmerktoji Šeduva
Netoli Šeduvos geležinkelio stoties didžiuliame sandėlyje buvo laikomos įvairios trąšos. Šis sandėlis, kaip sako vietos gyventojai, laikytas vienu didžiausių trąšų sandėlių Lietuvoje, o gal ir visoje buvusioje Tarybų Sąjungoje. Atkūrus nepriklausomybę sandėlį nuspręsta panaudoti kaip laikiną pavojingų chemikalų saugojimo vietą. Kuriant pesticidų „kapinyną“ gyventojų pašonėje vietos žmonių nebuvo atsiklausta. Be to, visai netoli buvo ir antras sandėlis, kuris priklausė Radviliškio rajono savivaldybės administracijai. Šiame statinyje pesticidai ir kiti pavojingi chemikalai atsidūrė taip pat neaiškiais būdais.
Svarstant kur suvežti visus pesticidų likučius iš kolūkių, Radviliškyje veikusios „Radviliškio agrochemos“ vadovas Vytautas Rimas nedvejodamas atsisakė priimti tokią „dovanėlę“. Tada ir buvo pasirinkta Šeduva – geležinkelio stoties teritorijoje stovėjęs ir iš rankų į rankas perleidžiamas sandėlis. Matyt, tai padaryta dėl patogios strateginės vietos – šalia geležinkelis, nes vėliau pesticidai buvo vagonais gabenami į užsienį. Nors ir sąlygos buvo neblogai aferai, bei galimybės išvengti atsakomybės už netinkamą nuodingų pesticidų tvarkymą.
„Žalia šviesa“ nuodų gabenimui
Į šalia Šeduvos esantį Baltosios kaimą pesticidai gabenti kone paslapčia. Labai vengta pašalinių akių, tačiau to padaryti pilnai nepavyko – pastabūs vietiniai šeduviai užmatė, kad suvežami nuodai ir kokiomis sąlygomis jie laikomai, tad sukėlė triukšmą. Šiems paviešinus istoriją, pesticidų afera susidomėjo ir teisėsauga.
Didžiulis sandėlis, kuriame rajono valdžios vyrai 2004 metų viduryje nusprendė palaidoti pesticidus, kurį laiką priklausė įmonei „Driada“, kuriai vadovavo Antanas Zibolis. „Driada“ užsiėmė būtent didmeninė trąšų ir agrocheminių produktų prekyba. Neaišku, kokiu metu, bet sandėlis atsidūrė ūkininko Gintaro Žilėno rankose, bet ir jis kratėsi atsakomybės. Abu vyrai neigė bet kokį ryšį su sandėlyje po žemėmis palaidotais chemikalais, bet tuo pačiu metu jie buvo tampriais saitais susieti su aukščiausia rajono valdžia.
Socialdemokratas A.Zibolis buvo Radviliškio rajono savivaldybės Tarybos narys 2003-2007 metų kadencijoje. Tuo tarpu G.Žilėnas – konservatorius, vėliau patapęs vienu iš artimiausių Antano Čepononio bendražygių. Kaip pajuokaudamas sako dabartinis Seimo narys, „jie kartu sėdėjo viename teisiamųjų suolų.“
Su aukščiausia rajono valdžia tiesiogiai buvo susijęs ir rajono ekologas A.Česas, davęs neteisėtus nurodymus užkasti chemikalus. Jis 2002 metų pabaigoje vykstančiuose savivaldos rinkimuose išrenkamas į rajono Tarybą, tačiau 2003 metų pradžioje atsisakė mandato. Beje, reikia pastebėti įdomią aplinkybę – tuometinėje tarybos kadencijoje socialdemokratai turėjo daugiausiai iškovotų mandatų (8), bet meru išrenkamas krikdemas A.Čepononis, kurio vadovaujama partija teturėjo 4 mandatus. Mero pavaduotoju paskiriamas Jonas Povilaitis iš valstiečių frakcijos, kuriai priklausė 5 mandatai.
Prastas pirkinys
Iš ūkininko G.Žilėno sandėlį nupirko „Agrochema“. Kad perka katę maiše, tuomet Bronislovo Lubio vadovaujamai „Achemos grupei“ paaiškėjo gerokai vėliau. Triukšmą dėl suvežtų ir palaidotų po žemėmis nuodingų pesticidų kėlė vietos aktyvistai. Tada į Šeduvos geležinkelio stoties teritoriją sulėkė ne tik aplinkosaugininkai, bet ir policija su visuomenės sveikatos centro specialistais. Jie aiškinosi, kokie pesticidai yra palaidoti sandėlio vienoje duobių, kuri, anot liudininkų, olimpinio plaukimo baseino dydžio.
Kalbintas UAB „Agrochema“ Šeduvos agrocentro direktorius Pranas Puidokas tiksliai įvardinti negalėjo, kokie pesticidai buvo „Agrochemos“ perimtame sandėlyje. „Ten buvo kelių spalvų chemikalai: pilki, geltoni, melsvi ir panašiai. Ką ten suvežė ankstesni sandėlio šeimininkai, tikrai nežinau. Tikrai nemažai ten buvo privežta, bet tą darė ne mūsų įmonė, nes sandėlį tokį nusipirkome. Negaliu pasakyti aš konkrečių pesticidų pavadinimų, tačiau supilti į vieną krūvą chemikalai ten susimaišė. Toje duobėje vėliau į paviršių iškilo ne vienas maišas, tačiau nepasakysiu, kaip vadinosi chemikalai. Teko viską tvarkyti. Įmonė bylinėjosi su Aplinkos ministerija ir savivaldybe, bet kaip pasibaigė, aš nežinau. Tuo nesidomėjau, nes mano ne toks darbas“, – sakė P.Puidokas.
Beje, 2005 metų viduryje būtent jam buvo metami įtarimai tyčia iš sandėlio duobės pumpavus chemikalais užterštą vandenį į Daugyvenės upę. Įmonės direktorius tuo tarpu įsitikinęs, kad visi sandėlyje po žemėmis buvę seni pesticidai buvo išvežti į Vokietiją utilizavimui. Tiesa, pagrįsti tai kokiais nors dokumentais kol kas nėra galimybės. Be to, kai kurie šeduviai įsitikinę, kad chemikalai taip ir liko po sandėlio grindimis.
Nutylėta tiesa: teismas priteisė iš savivaldybės didžiules sumas
Kad privatus verslas bylinėjosi su ministerijos klerkais ir rajono valdžia, niekada nebuvo net aprašyta. Su paslėptais chemikalais nusipirkusi sandėlį įmonė į Aplinkos ministeriją dėl išlaidų kompensavimo kreipėsi pareiškusi, kad seni pesticidai yra išvežti, o sandėlio teritorija yra sutvarkyta. Tačiau ministerija atsisakė mokėti pinigus. „Agrochema“ ir jos pagrindinė įmonė pasijuto apgauti. Tad jie su skundu dėl ministerijos atsisakymo 2006 metų birželį kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Tiesa, atsakovais patraukta ne tik Aplinkos ministerija, bet ir Radviliškio rajono savivaldybė. Teismo buvo paprašyta priteisti už pesticidų utilizavimą ir apleisto sandėlio aplinkos sutvarkymą. Įmonės atstovai įvairius darbus ir tyrimus įkainojo 330 779 litų.
Pirmos instancijos teismas „Agrochemos“ ieškinį patenkino iš dalies ir įpareigojo Aplinkos ministeriją įmonei sumokėti 69 196,67 litus. Tuo tarpu Radviliškio rajono savivaldybės atžvilgiu teisėjai buvo griežtesni ir iš jos įmonės naudai priteisė net 196 047,55 litų sumą.
Su tokiu sprendimu nesutiko tiek Aplinkos ministerija, tiek Radviliškio rajono savivaldybė. Tiesa, nei viena iš jų neginčijo darbų sumos, tad ginčas teisme vyko tik dėl kompensacijos dydžio. 2009 metais teismas „Agrochemos“ naudai visą sumą priteisė tik iš Radviliškio rajono savivaldybės. Anot Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo trijų teisėjų kolegijos, įmonės patirtus nuostolius privalo atlyginti tik Radviliškio rajono savivaldybė, kadangi jos atstovai veikė neteisėtai ir davė tiesioginius nurodymus užkasti po žemėmis sandėlio teritorijoje senus pesticidus.
Neteisėti rajono valdžios veiksmai
Teisėjai rėmėsi kriminalistų ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis. Policijos apklausiami liudininkai patvirtino, kad 2004 metais ekologo A.Česo nurodymu į apleistą sandėlį buvo užkasami seni pesticidai. Už gamtos apsaugą ir rajono gerbūvį atsakingas asmuo davė neteisėtus nurodymus slėpti nuodingas chemines medžiagas jas palaidojant po žemėmis, asmeniškai parengė raštus rajono merui. Taip Aplinkos ministerija klaidingai buvo informuota, kad visi buvę rajone pesticidai yra išvežti. Teismas konstatavo, kad žala privačiai bendrovei atsirado dėl Radviliškio rajono savivaldybės neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija rėmėsi ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje nustatytais duomenimis ir liudininkų parodymais. Anot teismo, Radviliškio rajono savivaldybės kompetentingos institucijos ir jų pareigūnai žinojo ir net davė nurodymus Baltosios kaime esančiame sandėlyje užkasti pesticidus. Jie buvo pervežti iš greta esančio ir Radviliškio rajono savivaldybės administracijai priklausančio seno pesticidų sandėlio. Jame prieš kurį laiką įvyko gaisras, nes tarpusavyje susimaišę skirtingi chemikalai sukėlė reakciją. Senasis pesticidų sandėlis vėliau buvo nugriautas, o jo vietoje dabar stovi pastatyti grūdų bokštai.
Politikų komentarai
Buvęs rajono meras Antanas Čepononis: „nesikišau ir nieko nežinau“
Nuo 2003 metų pradžios pirmai rajono mero kadencijai išrinktas, tuomet dar krikdemu buvęs, A.Čepononis nebuvo linkęs prisiminti senų įvykių. „Kažką girdėjau, kad buvo kažkoks skandalas, bet aš tuo per daug nesidomėjau. Ten vyko viskas be manęs. Aš stovėjau nuošaly ir nieko negaliu pasakyti.“
Tuo metu kai kurie tyrimai bylojo, kad pesticidais yra užterštas geriamasis vanduo. Paklaustas, ar jam kaip merui, rūpėjo Šeduvos ir jos apylinkių gyventojų sveikata, dabartinis Seimo narys buvo lakoniškas ir nutraukė pokalbį, motyvuodamas dideliu užimtumu.
Visgi archyvuose yra likęs ne vienas parengtas Savivaldybės dokumentas dėl senų pesticidų tvarkymo, kuris patvirtintas būtent ir A.Čepononio parašu. Kaip ir dažnas kreipimasis dėl kitų institucijų pagalbos, kai vis atsirasdavo nesutvarkytų senų pesticidų.
Jonas Povilaitis, tuometinis A.Čepononio pavaduotojas: „užkasėme, bet ne pesticidus“
Senus laikus prisiminti paprašėme pakomentuoti ir tuomet mero pavaduotojo pareigas ėjusį valstietį.. Mero potvarkiu J.Povilaitis buvo įpareigotas kuruoti ir ekologijos sritį. Politikas geriau atsiminė įvykius, nei kelias kadencijas meru dirbęs A.Čepononis. „Ten tikrai buvo paini situacija. Tame sandėlyje („Agrochemos“ – red.) ne pesticidai buvo palaidoti, o tik užterštas gruntas. Kadangi įvykiai seni, tai gal kažką ir ne taip atsiminsiu. Tačiau žinau, kad kai atkasė pesticidus ir juos išvežė, į sandėlyje buvusią betoninę duobę suvežė užterštą gruntą. Sprendėme, ką su juo daryti, tad ir suvertėme. O ant viršaus užbetonavo“, – dalį įvykių atsiminė J.Povilaitis.
Paprašytas pasakyti, kas nusprendė pesticidais ir kitais chemikalais užterštą gruntą palikti sandėlyje, politikas pasikartojo: „ten palaidojome ne pesticidus, o jais užterštą gruntą. Tai ne tas pats. O sprendimą ten užkasti užterštą gruntą priėmė komisija. Ją sudarė ne tik savivaldybės atstovai, bet ir aplinkos apsaugos pareigūnai, buvo ir policija, ir kitų institucijų atstovai. Aš tikrai nepriėmiau vienas to sprendimo“, – atsakomybę nuo savęs stūmė jis.
Tvarkydama nupirktą sandėlį „Agrochema“ pasamdė „Radviliškio vandenis“, kad Savivaldybės įmonė išvežtų trąšomis ir chemikalais prisotintą vandenį. Užterštas iš sandėlio vanduo buvo pilamas Raudondvario aerodromo teritorijoje. Nepaisant to, J.Povilaitis nieko blogo nematė ir įmonės „Radviliškio vanduo“ atstovų veiksmuose.
Dabar besidarbuojantis „Radviliškio vanduo“ įmonėje projektų administratoriumi J.Povilaitis retoriškai klausė: „O kas ten tokio blogo buvo? Juk tai tik ištirpusios trąšos. Kam jos pakenkė? Niekam, nes jei būtų chemikalai, ten niekas nebebūtų augęs.“
