Praėjusių metų pabaigoje Respublikinės Šiaulių ligoninės personalą supurtė itin nemalonus įvykis – pernai rugsėjo pabaigoje iš gyvenimo savo noru pasitraukė viena jų kolegių. Tačiau tragiška žinia apie tai į viešumą išėjo gerokai vėliau, kai nacionalinė žiniasklaida paviešino Santariškėse dirbusio gydytojo savižudybę. Iki tol tai tebuvo tik trumpa žinutė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato suvestinėje. Joje sausai informuojama, kad 64 metų akušerės kūnas rastas ūkiniame pastate Pakiršinio kaime Radviliškio rajone. Tačiau už tragiško įvykio priežasčių stovi ir naujojo įstaigos vadovo Mindaugo Pauliuko šešėlis. Kilęs iš garbingos medikų šeimos ir kurio tėvas taip pat ilgus metus dirbo ligoninės vadovu, Respublikinės Šiaulių ligoninės direktorius tikina niekaip neprisidėjęs prie buvusios savo darbuotojos apsisprendimo pasitraukti iš gyvenimo, tačiau faktai perša ir kitą – gerokai baisesnę – versiją. Galbūt ir netiesiogiai, bet panašu, kad noras dirbti akušeriu nulėmė kito žmogaus tragišką lemties pabaigą. 

Užėmė akušerės vietą

Iki birželio mėnesio medikė lyg niekur nieko darbavosi akušere Moters ir vaiko klinikoje nenujausdama jokio pavojaus. O grėsmė atėjo iš vidaus, bent jau taip kalba nemažai kolegų. Pasirodo, kad ligoninės direktoriumi besidarbuojantis M.Pauliukas 2023 metų vasario pradžioje gavo akušerio licenciją. Ją galima rasti ir viešai Akreditacijos tarnybos tinklalapyje. O jau birželio pirmąją, tarptautinę vaikų gynimo dieną, įsidarbino akušeriu! Tam žalią šviesą uždegė Arūno Dulkio vadovaujama sveikatos apsaugos  ministerija, kurią M.Pauliukas įvardino kaip kompetentingą instituciją, išduodančią leidimus ligoninių direktoriams darbuotis jų vadovaujamose ligoninėse. Ministerijai pritarus M.Pauliukas įsidarbino aštuntadaliu etato akušeriu ligoninėje, o jo darbo laiką nustato Akušerijos skyriaus administratorius, kuriam direktorius esą visiškai neturi jokios įtakos. Portalui atsiųstame raštiškame atsakyme M.Pauliukas per savo atstovę spaudai Evą Jagminaitę-Kazlauskienę neigė bet kokią įtaką dabar jau mirusiai akušerei ar buvusiems jos vadovams, tačiau lieka mįsle, kodėl nesutiko leisti susipažinti su vidiniais įstaigos dokumentais? Ten būtų galima pamatyti, kur ir kaip dirbo akušerė prieš direktoriui įsidarbinant akušeriu ir išsklaidyti abejones. Tai, beje, ne pirmasis įstaigos vadovo noras slėpti informaciją nuo visuomenės. Susidaro įspūdis, kad ligoninės vadovas M.Pauliukas vis tik turi ką slėpti…

Neatlaikiusi įtampos pasitraukė iš gyvenimo

Ilgai laukti baisaus įvykio nereikėjo, nes akušerę, kaip tvirtina portalo šaltiniai iš įstaigos, pradėjo stumdyti po ligoninę. Kelis mėnesius nuolatinės vietos nebeturinti darbuotoja pasijuto visiškai nereikalinga. Prieš gyvenimo pabaigą, kaip nurodo akušerės kolegos, priešpensijinio amžiaus medikę administracija nugrūdo į konsultacijų registratūrą. Moteris neatlaikė tokio spaudimo ir priėmė fatališką sprendimą, kurio kaina neįkainojama – gyvybė. Apie tai akušerės kolegos sužinojo tik iš medikės vyro, bet, kaip sako ligoninės darbuotojai, vadovybė dėjo nemažas pastangas užgniaužti bet kokias kalbas apie šį labai nemalonų  įvykį, ypatingai pačiam direktoriui. Tai patvirtina ir Lietuvos medikų sąjūdžio valdybos pirmininkė Auristida Gerliakienė bei valdybos narė Vaiva Jankienė. Suprantama, kad Respublikinės Šiaulių ligoninės vadovas kalbas apie mobingą neigia nepaisant fakto, kad jis net ir netiesiogiai galėtų būti viso to priežastis. Reikia pažymėti, kad Sveikatos apsaugos ministerijos atstovų duomenimis, policija atlikusi tyrimą juos informavo, kad nėra duomenų, rodančių, jog savižudybė buvo kaip nors susijusi su darbine nusižudžiusios akušerės veikla. Belieka tik spėlioti, kaip buvo prieita prie tokios išvados, jei, kaip tvirtina įstaigos personalas, net netikrinti dokumentai ligoninėje? O mobingas šioje įstaigoje jau ne kartą pareikalavo aukų – 2021 metais iš darbo atleista jauna gydytoja anesteziologė nusižudė nepakėlusi įtampos.

Pagalba galvojančiam apie savižudybę

PAGALBA KETINANTIEMS NUSIŽUDYTIParengė psichologai Said Dadašev (said.dadasev@gmail.com)ir Jolanta Latakienė (latakiene.jolanta@gmail.com)

Kiekvienam žmogui yra svarbi aplinkinių parama, o ypač esančiam krizėje ar galvojančiam apie savižudybę. Deja, žmonės yra linkę vengti siekti pagalbos iš kitų žmonių iki bandymo nusižudyti. Ketinantys nusižudyti asmenys, ypač žudymosi metu, save mato kaip uždarus, atskirtus nuo kitų žmonių, išskirtinai vienišus. Be to, nemažai ketinančių nusižudyti parodo ar išsako savo ketinimus netiesiogiai (pavyzdžiui, sakant „galiu neatlaikyti sunkumų“, juokaujant apie savižudybę ar itin neįprastu jiems elgesiu). Kreiptis pagalbos į kitus gali trukdyti tokios priežastys:Perdėtas savarankiškumas (įsitikinimai apie save kaip turintį savarankiškai išspręsti sunkumus, negalintį parodyti savo silpnumo kitiems ar ką nors apkrauti savo rūpesčiais, turintį išlaikyti stipraus žmogaus įvaizdį); Netikėjimas aplinkinių noru ar galėjimu padėti; Neigiamas visuomenės nusistatymas žmonių, turinčių minčių apie savižudybę ar bandžiusių nusižudyti atžvilgiu; Neatkreipimas dėmesio į savo sunkumus, jų nesureikšminimas ar teigiama nuostata savižudybių atžvilgiu; Pagalbos vengimo priežasčių žinojimas gali padėti suprasti, kaip paskatinti žmones kreiptis ir priimti pagalbą. Svarbu informuoti apie galimą pagalbą taip, kad žmonės išlaikytų savigarbos, savarankiškumo ir atsakomybės už save jausmą, priimtų tai kaip gebėjimo pasirūpinti savimi dalį ir nebūtų stumiami į “silpnesniojo” poziciją. Bendraujant galima perteikti, kad:Visi kartais atsiduria situacijose, kur būtina kitų pagalba; Supratimas, kada kreiptis į kitus –stipraus žmogaus bruožas; Įvertinti drąsą priimant savo pažeidžiamumą; Parodyti, kad pasidalinimas sunkumais gali ne padidinti, bet sumažinti aplinkinių naštą; Svarbu tinkamai reaguoti į išsakytus lūkesčius pagalbai ar ketinimus nusižudyti –taip didinamas pasitikėjimas aplinkiniais, parodant, kad pagalba yra įmanoma. Tuo pačiu galima aptarti nuoskaudas dėl kitų žmonių reakcijų ar nereagavimo, nes tai gali būti prielaida tolesniam mėginimui nusižudyti, ypač kai žmogui atrodo, jog žodžiu išsakant savo sunkumus aplinkiniai jo nesupranta, neišgirsta.Vertinga skatinti labiau atsižvelgti ir tinkamai priimti savo emocinę būseną, nenuneigti esamų sunkumų ir konstruktyviai sau padėti:Perteikti žinias apie savižudybės reiškinį (pavyzdžiui, kad mintys apie savižudybę, ketinimai nusižudyti nerodo, kad pats žmogus yra ydingas, problematiškas; problema, kurią galima spręsti, yra būtent tie ketinimai nusižudyti, rodantys, kad žmogus kenčia ir neranda išeičių iš savo situacijos) Ieškoti būdų, ugdyti įgūdžius kaip nežalojant savęs: –išreikšti savo poreikius ir jausmus santykiuose –pyktį, nuoskaudą, nepasitenkinimą tuo, jog nekreipiamas dėmesys į išsakomus sunkumus; –reguliuoti emocijas, kai jos atrodo nevaldomos, neaprėpiamos;Kita vertus, tai, kad žmonės vengia kreiptis pagalbos nereiškia, kad jokios pagalbos nesinori. Šalia nenoro dalintis sunkumais egzistuoja ir tikėjimasis tam tikros pagalbos:emocinės paramos (realistiško padrąsinimo, išgyvenimų supratimo ir priėmimo, pagalbos reguliuojant emocijas, nuraminimo), padedančios informacijos suteikimo (patarimų, galinčių padėti spręsti esamas problemas, konstruktyvaus atsiliepimo apie jų mintis ar elgesį), konkrečios pagalbos (pasidalinti darbų atlikimą, aktyvių veiksmų organizuojant specialistų pagalbą ir kt.), teigiamo ir malonaus tarpusavio bendravimo. Šie poreikiai nėra kažkuo besiskiriantys nuo to, ko paprastai žmonėms norisi atsidūrus krizinėje situacijoje. Tačiau siekiantiems padėti yra itin svarbu suprasti savižudybės krizėje esančių žmonių ambivalenciją pagalbos atžvilgiu –jie gali nesiekti kitų pagalbos ar net nepripažinti poreikio pagalbai, todėl rekomenduojama laikytis aktyvesnio požiūrio į pagalbos teikimą. Didesnis aplinkinių aktyvumas patvirtinant, kad žmogus rūpi kitiems, kad gali pasidalinti savo problemoms,direktyvūs veiksmai (pvz., suorganizavimas susitikimo su psichikos sveikatos specialistu) ir kt. gali keisti neigiamas nuostatas į pagalbos siekimą ir padėti lengviau priimti pagalbą. Aktyviau sureaguoti svarbu dar ir dėl to, kad išsakę savo ketinimus nusižudyti žmonės aplinkinių abejingumą, netikėjimą ketinimo rimtumu, pašaipas, pagalbos veiksmų nesiėmimą ar provokavimą savižudybei laiko skatinančiais nusižudyti, tačiau aktyvias aplinkinių reakcijas į išsakytą pranešimą apie ketinimą nusižudyti neįvardina kaip skatinančias nusižudyti.