Rajono valdininkams vadovaujanti direktorė Jolanta Margaitienė iš Vilniaus sulaukė prastų žinių. Jos pavaldinių parengti skundai dėl žurnalistų tekstų buvo atmesti kaip nepagrįsti. Visuomenės informavimo etikos komisija nenustatė etikos pažeidimų redakcijos parengtose publikacijose „Meilės romanas Radviliškio valdžios viršūnėlėse“ ir „Valdininkų atlyginimas šovė į viršų“. Taip pat įstatymo pažeidimų prieš kurį laiką minėtuose straipsniuose nerado ir Žurnalistų etikos inspektorius.
Praeitais metais įkurtą laikraštį „Visuomenės balsą“ administracijos direktorė taip pamėgo, kad jam išskirtinį dėmesį skyrė. Liaudies išmintis sako, kad nuo neapykantos iki meilės tėra vos vienas žingsnis. Valdininkė, žinoma, pati skundų nerašo – tai jos vardu padaro pavaldūs specialistai. Ar tokiu būdu efektyviai išnaudojamos iš mokesčių mokėtojų surenkamos lėšos, kitas klausimas, tačiau akivaizdu, kad politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoja J.Margaitienė visiškai nepakanti kritikai. Net pačiai švelniausiai. Susidaro toks spūdis, kad jos vardą galima ištarti ar paminėti tik gavus jos išankstinį leidimą. Geriausiai raštu, kitu atveju problemos institucijose yra garantuotos.
Neseniai posėdžiavusi iš įvairių žiniasklaidoje dirbančių asmenų sudaryta Etikos komisija pasikvietė abi puses: ir žurnalistus, ir skundą teikusios administracijos atstovus. Pastarieji kažko pabūgo ir net neišdrįso pasirodyti. Įdomu, kodėl? Ar pernelyg nesmagu aiškintis dėl neįvardintų asmenų meilės romano bei jo aplinkybių? Be to, gali leptelti ką nors netyčia… O gal gėdinasi, kad atlyginimas rugsėjį padidėjo?
Bet bėda, tikriausiai, ne tame. Juk kai nori mušti, lazdą visada gali susirasti. Panašu, kad tiesa akis badyti pradėjo, tad aktyviais veiksmais J.Margaitienė sumanė užčiaupti naująjį vietos leidinį. Juk jis nepriklausomas, nešeriamas gausiai iš savivaldybės biudžeto, tad sąžiningai atlieka visuomenės „sarginio“ šuns pareigą, o ne keliaklupsčiauja prie politikų kojų prašydamas sotesnio kąsnio. Juk ketvirtosios valdžios pareiga – informuoti visuomenę, kai jos pasitikėjimą gavę politikai ir valdininkai nešvarius darbelius ar net aferas daro. Tai labai nepatinka porą dešimtmečių rajoną valdančiai klikai, tad užsiundė institucijas, kad tirtų laikraščio rengiamus straipsnius.
Pernai parengtos dvi publikacijos „Meilės romanas Radviliškio valdžios viršūnėlėse“ ir „Valdininkų atlyginimas šovė į viršų“ tiesiogine to žodžio prasme įsiūtino valdininkę ir ji nurodė specialistams parašyti paneigimus. Esą straipsniais buvo nesilaikyta įstatymų, pažeista garbė ir orumas bei įstaigos dalykinė reputacija. Bet gal su žiburiu nesurastum nei garbės, nei orumo, nei tuo labiau dalykinės reputacijos. Kokia padori moteris, kuri net nebuvo įvardinta publikacijoje apie meilės romaną, ims skųstis ir įrodinėti, kad tai ne ji? Mes nemanome, kad save gerbianti dama taip turėtų elgtis. Tokios pačios nuomonės laikėsi ir Žurnalistų etikos inspektorė atmesdama J.Margaitienės skundą. Be to, skundas buvo atmestas motyvuojant, kad Savivaldybės administracijai vadovaujanti direktorė nėra įpareigota atstovauti Savivaldybę. Ir tiesa,, kaip pastebi Žurnalistų etikos inspektorius savo sprendime, skundą pateikusi J.Margaitienė nėra įvardijama kaip meilės romano viena iš dalyvių. Dabar kyla logiškas klausimas: ar tai nebuvo netyčinis prisipažinimas? Juk visas Radviliškis žino, kad jos sutuoktinis užsienyje daugiau laiko leidžia nei su šeima Lietuvoje.
Europos žmogaus teisingumo teismas formuoja praktiką, kad vietos žiniasklaida turi ne tik teisę, bet net pareigą informuoti visuomenę apie aktualias problemas. Retas sutiktų ginčytis, kad valdininkų tarnybinis romanas darbo metu yra tinkamas biudžeto lėšų naudojimas. Neabejotina, kad už durų priversti laukti interesantai nebūtų sužavėti, jei žinotų, kad atsakingi asmenys smaginasi ar kitokias kvailystes krečia užsirakintuose kabinetuose. Tad žurnalistai sužinoję apie tokius posūkius į kairę, o kartais ir į dešinę, turi teisę apie tai garsiai pranešti. O tokių atvejų tikrai nė vienas. Paskutinis pavyzdys – Radviliškio miesto seniūnas Ernestas Mončauskas, kuris paliko antrąją žmoną su dviem mažais vaikais, kad vestų vaikų neturinčią senmergę Liną Juozapaitytę. Pusmečiui jis buvo J.Margaitienės dešiniąja ranka, bet per tą laiką spėjo „susikukuoti“ su skyriaus vedėjo pavaduotoja, kuri tapo trečiąja valdininko žmona.
Kad ir kokia kandi būtų viešojo asmens kritika, ji neabejotinai yra leistina. Saviraiškos teisė yra viena svarbiausių demokratijos ginamų teisių. Bet Radviliškio valdininkai kitaip galvoja, kai savo kišenėje jaučiasi ne tik policiją ar teismą turį. Biudžeto dotacijomis peršertas visuomenės interesus turintis saugoti „šuo“ pavirto pūkuotu ir visiškai nebesikandžiojančiu pudeliu suponuoja valdininkams klaidingą nuomonę, kad visi žurnalistai yra nutildomi. Vieni pinigais arba dideliais pinigais, kiti – policijos baudomis ar teismų nuosprendžiais.
Savaitraščio kolektyvas tikisi, kad tai bus gera pamoka valdininkei. Ji turėtų būti pakantesnė kritikai, ir žurnalistų nebetampys po įvairias instancijas dėl kiekvieno menkniekio.
Atskiroji redakcijos nuomonė.
