Aštuoniasdešimtis radviliškietis Alfonsas tvirtina, kad jį nuosavame bute įkalino Savivaldybė. Žinoma, pensininkas dramatizuoja, tačiau nuo išorinio pasaulio jį skiria vos keli laipteliai. Vyras labai sunkiai pavaikšto, todėl į lauką su neįgaliojo vežimėliu gali patekti tik kitiems padedant. Kaip jau yra tapę įprasta, rajono valdžios atstovams neįgaliųjų prašymai tėra tarsi įkyrios musės zyzimas palei ausis.
Pakirto liga
Alfonsas neslepia skaudžios istorijos, dėl kurios jis atsidūrė neįgaliojo vežimėlyje: „Prieš keletą metų sustreikavo sveikata. Ūmiai. Nežinau, ką tuo metu buvau užvalgęs ar kas pasidarė, bet turėjau rimtų problemų su virškinimo traktu. Kraujavo taip stipriai, kad prireikė net ligoninės. Atsidūriau slaugos skyriuje. Organizmas taip nusilpo, kad nebeįstengiau paeiti. Palatoje neišsilaikiau ant kojų ir krisdamas galva trenkiausi į stalą. Tyrimus atliko ir paaiškėjo, kad su stuburu problemos nemenkos. Tad ir teko persėsti į vežimėlį“, – pasakoja Alfonsas.
Kreipėsi į Savivaldybę
Nors Alfonso butas pirmame aukšte, bet keletas laiptelių neįgaliajam paprasčiausiai neįveikiami. Todėl vyras prieš porą metų kreipėsi į rajono valdžią, siekdamas kad jo butas būtų pritaikytas pagal pasikeitusias sąlygas. – tam, kad galėtų judėti vežimėliu iš buto į lauką ir atgal. Pensininkas tokią teisę turėjo, tad ja ir pasinaudojo. Neįgalaus vyro prašymo sulaukę valdininkai sprendė, ką toliau daryti. Pensininko žodžiais, žodžiu jam daug pažadėjo, tačiau kai darbai buvo atlikti, Alfonsas nežinojo, juoktis ar verkti. Neįgalusis parašą ant dokumento padėjo, tačiau realiai pasinaudoti aliumininės konstrukcijos rampa pats negali, nes norėdamas nusileisti į kiemą rampą turi pats nusinešti į laiptinę.
Rampa
Valdininkai atsisako kaip nors komentuoti šią nemalonią situaciją. Bet neįgalusis rodo Savivaldybės administracijos parengtą atsakymą. Jame rašoma, kad neįgalusis pensininkas turi laukti dar bent keletą metų, nes antrą kartą gerinti sąlygas galima tik tuo metu, kai praeis dešimt metų po pirmojo buto pritaikymo. Ir visai nesvarbu, kad jis tos rampos pats nusinešti į laiptinę negali. Kaip ir parsinešti. Nors sveikajam rampa neturėtų būti sunki, bet be žmonos likusiam vienam neįgaliajam tai misija neįmanoma.
Tvirtinimas
Alfonsas, kaip buvęs suvirintojas ir tekintojas siūlo išeitį. „Užtektų perkonstruoti rampą taip, kad ji sumažėtų, o tada ją prie laiptinės sienos pritvirtinti. Ji neturėtų kam nors kliudyti. Bet dabar turėklus pritvirtino, o jie trukdytų kitiems namo gyventojams. Nedaug laiko praėjo, o jau turėklų tvirtinimas išklibęs. Jokios naudos iš to nėra, bet nepadeda ir man. Aš galvoju, kad čia nėra kažkoks labai jau sudėtingas darbas, tačiau pagalbos aš tikiuosi iš Savivaldybės. Nu nejaugi turėsiu iki gyvos galvos šitame bute sėdėti?“, – klausia vyras.
Valdininkai kategoriški
Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjai Rasai Miškinienei neįgaliojo problemos, panašu, tolimos kaip Žemei Mėnulis. Jos pasirašytame atsakyme tvirtinama, kad Alfonsas turi laukti kol sueis dešimties metų terminas. Pensininkui nueiti iki valdininkės darbo vietos tampa pernelyg sunku, o ir juokaudamas šneka, kad gal kai bus devyniasdešimties, jau visai nebereikės patobulinimų. Be to, žmogus per karantiną net vengia kažkur išeiti dėl baimės užsikrėsti infekcine virusine liga. O telefonu, kaip sako pats vyras, tokie reikalai visai nėra tvarkomi. Esą klerkai net paprašyti reikiamų numerių neduoda. Tiesa, komisijoje, kuri prižiūrėjo Alfonso buto pritaikymo darbus, buvo ir neįgaliųjų atstovė Jūratė Bredulskienė. Moteris, beje yra ne tik Radviliškio rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkė, bet ir socialinio darbo organizatorė Radviliškio apylinkių seniūnijoje.
