Jau daugiau kaip savaitę Liutkiškių kaimo sodybose iš čiaupų nebebėga vanduo. Vandenį užsuko iki šiol ilgus metus žmonėms jį tiekusi kooperatyvo „Eubrė“ vadovybė. Tai juos padaryti privertė netikėtos aplinkosaugininkų sankcijos. Sunerimę žmonės pagalbos kreipėsi į rajono merą Vytautą Simelį, tačiau valdžia tik bejėgiškai skėsčioja rankomis, nepaisant to, kad pagal įstatymą geriamojo vandens tiekimą gyventojams turi užtikrinti būtent savivaldybė.
Pagalbos šauksmas
Liutkiškių kaime gyvenantys žmonėms nutrūkęs vandens tiekimas – rimta bėda. „Gyvenu jau 20 metų ir čia visą laiką buvo nuo bokšto tiekiamas vanduo. Jau nebe pirmą kartą mus gąsdina, kad užsuks vandenį. Kiek kartų kreipėmės į savivaldybę, kiek kartų mums žadėta, bet niekada ir neištesėta. Susitvarkiau namus, įsirengiau vonios kambarį, kaimynė taip pat, o ką dabar daryti reikės? Kai kurie bent šuliniuose gerą vandenį turi, o to, kas yra bendrame mano ir kaimyno šulinyje, net vandeniu pavadinti negali“, – problemą dėstė pagyvenusio amžiaus moteris.
Nemalonus vizitas
Prieš keliolika dienų Liutkiškiuose pasirodė aplinkos apsaugos inspektorius Mingaila Saulevičius. Uniformuotas pareigūnas klausinėjo gyventojų, su kuo jie atsiskaito už tiekiamą vandenį. Žmonės neturėjo ką slėpti, tad parodė kvitus. Juose figūravo kaimynystėje kiaules auginančio žemės ūkio kooperatyvo „Eubrė“ pavadinimas. Paaiškėjo, kad gyvulius auginanti įmonė neturi licencijos tiekti vandenį, tad aplinkosaugininkai pareikalavo sustabdyti neteisėtą veiklą – nebetiekti geriamojo vandens maždaug 18 gyvenamųjų namų gyventojų.
Baudos ir mokesčiai
Aplinkosaugininkai žemdirbius užvertė protokolais, skyrė baudas ir pareikalavo susimokėti mokestį už panaudotus žemės išteklius. 120 eurų dydžio baudą gavo viena įmonės darbuotoja. Tačiau įmonės pareikalauta papildomai susimokėti ir daugiau nei 9000 eurų siekiantį mokestį už gamtos išteklių naudojimą. Aplinkos apsaugos departamento specialistų skaičiavimais, tokia suma susidarė per dešimt metų.
Kooperatyvo dabartinis direktorius Romas Lukševičius jaučiasi labai prastai prieš kaimo gyventojus, kurių dalis darbuojasi fermoje. Tačiau jis apgailestaudamas sako, kad buvo priverstas gyvenvietei nebetiekti vandens. „Aš jau turėjau būti atjungęs vandenį. Kažkas pasiskundė aplinkosaugai, ši atvažiavusi surašė protokolus, suraitė kelių lapų raštą dėl mokesčio, jau davė baudą ir dar nežinia, kada tai baigsis. Visi žinojo, kad vandenį kaimas iš to bokšto gauna. Aš įmonės dalininku tapau prieš kokius septynis metus ir kooperatyvas tada kreipėsi į savivaldybę. Jau tada turėjome problemų dėl susidariusių skolų, o mūsų prašė pakentėti ir toliau vandenį tiekti. Rašydavome, kalbėjomės, tačiau štai kaip atsisuko gerumas prieš mus pačius. Mūsų raštai rajono valdžiai, matyt, nuguldavo į stalčius ir niekas nieko nedarė. O dabar mes kalti likome ir gavome krūvą baudų. Tokioje situacijoje nori nenori, bet privalome užsukti vandenį kaimui“, – teisinosi dėl nemalonaus sprendimo kiaulidės vadovas.
Per brangu
Geriamojo vandens problemos kamuoja ne tik Liutkiškių, bet ir Radvilonių kaimo gyventojus. Dėl to surengtas pasitarimas savivaldybėje. Meras V.Simelis ir vicemeras Vytautas Krikščiūnas susitiko su Savivaldybės įmonės vadovu Egidijumi Barčkumi, kuris yra tiesiogiai pavaldus Savivaldybės administracijos direktorei Jolantai Margaitienei. Rugsėjo 27 dieną dieną vykęs susitikimas konkrečių rezultatų nedavė – spalio 1 dieną kooperatyvas atjungė vandenį. E.Barčkaus teigimu, jei rajono valdžia norėtų įrengti naują gręžinį, tai tam reikėtų nuo 120 iki 140 tūkstančių eurų. Kaina esą priklausytų nuo gręžinio vietos, atstumo iki kaimo ir panašiai.
„Įstatymas nurodo, kad Savivaldybės pareiga tiekti vandenį ten, kur yra ne mažiau nei 50 vartotojų. Liutkiškių kaime suskaičiavome 46, nes pagal žemėlapį matome, kad kaime yra apie 20 namų. Įmonė gavo užduotį surinkti informaciją, tą ir padarėme. Jei Taryba skirs pinigų, tai ir darysime. Mes tokių pinigų, deja, neturime“, – komentavo vandentvarkos įmonės vadovas.
Užprogramuota
Meras V.Simelis patvirtino, kad jį jau pasiekė gyventojų skundai. Rajono vadovas atsiminė laikus, kai už pajus žmonės iš kolūkių ar bendrovių išsipirkinėjo bokštus ir kitą vandens tiekimo infrastruktūrą. „Dar iki 2000-ųjų metų buvau sušaukęs visus bendrovių vadovus ir jų prašiau neišdalinti vandens bokštų, o perleisti juos savivaldybei. Kai kurie pirmininkai paklausė, kai kurie, deja, bet ne ir leido privatiems žmonėms paimti bokštus. O kai vamzdynai paseno, susidėvėjo, savininkai nebenori toliau investuoti, tad ir atsisako vandens tiekimo. Šiuo metu dėl vandens tiekimo problemų vargsta Liutkiškių ir Radvilonių gyventojai, bet galvoju, kad tuoj ateis skųstis žmonės ir iš kitų vietovių. Ieškosime kažkokio sprendimo. Bet, žinoma, yra kita problema. Išleisime savivaldybės lėšas, o kai reikės prisijungti, vėl bus nemažai problemų su gyventojais, kurie to nedarys“, – kalbėjo rajono vadovas.
Ilgametė karti patirtis
Tai nebe pirmas kartas, kai kaimo žmonėms grėsė prarasti centralizuotu būdu tiekiamą vandenį. Kai 2006 metais nustojo galioti leidimas tiekti vandenį, tuomet valdytojo V.Gineikos vadovaujamas kooperatyvas nesutiko leisti pingus tam, kad būtų užtikrinta vandens kokybė.
Dar kartą triukšmas kilo prieš septyneris metus. Kaimo žmonės prisimena itin audringai vykusį susirinkimą, kuriame dalyvavo kooperatyvo vadovai, seniūnijos, Savivaldybės ir jos administracijos atstovai. Buvo pasiūlyta investuoti į šulinių kasimą, tačiau nuo tokio sprendimo gyventojus atkalbėjo „Radviliškio vanduo“ specialistai. Kiti variantai Savivaldybei pasirodė per brangūs, tad rajono valdžia nuėjo lengviausiu keliu – vėl sutarė, kad fermas valdanti įmonė vandenį iš bokšto ne tik savo kiaulėms girdyti pumpuos, bet ir kaimo žmonėms tieks.
Įmonės „Eubrė“ direktorius rodo 2014 metų liepos pradžios raštą. Tiesa, jame daugiau keliama įsiskolinimo už vandenį problema, akcentuojamas bendras susitarimas su savivaldybe ir kaimo bendruomene dėl tolimesnio vandens tiekimo.
Susiklostė paradoksali padėtis, kai įstatymu Savivaldybė įpareigota užtikrinti geriamojo vandens tiekimą šią pareigą numetė verslui, neturinčiam teisės to daryti. Nenuostabu, kad prabėgus keliems metams, ši problema vėl pasikartojo. Kadangi kooperatyvo vadovybė nebenori daugiau rizikuoti ir baudas valstybei mokėti, tai ji vandenį visai užsuko. O gyventojai ir vėl liko nelemtos situacijos įkaitais, kai skęstančiojo gelbėjimas tapo pačių skęstančiųjų reikalu. Tikėtina, kad situacija bus išspręsta gyventojų naudai. Bent jau tokia viltis gyventojams įsižiebė praėjusį penktadienį vykusio susitikimo su vietinės valdžios atstovais metu. Apie tai daugiau skaitykite artimiausiame savaitraščio „Visuomenės balsas“ numeryje.
Marius ALEKSIŪNAS
