R. Zemkauskas apie žiniasklaidą: kokybė yra prasta

0
143
Tiek žiniasklaida, tiek visuomeninė veikla yra svarbios visuomenei ir jos vystymuisi. Visgi, šių dviejų sričių riboms pamažu liejantis, tampa vis sudėtingiau jas atskirti. O negebant to atlikti, įsiviešpatauja visuotinis nuomonės siautėjimas. Apie žiniasklaidos trūkumus, visuomeninę veiklą, šių sričių ryšį – pokalbis su žurnalistu, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto docentu Ryčiu Zemkausku.

Žurnalistika ir visuomeninė veikla – ar šios dvi sritys sąveikauja viena su kita ir kaip?

Žurnalistika ir visuomeninė veikla tarpusavyje yra susijusios. Bet tam, kuris tai daro, o taip pat jo skaitytojui ar klausytojui labai svarbu atskirti, kur yra žurnalistika ir kur – visuomeninė veikla. Žurnalistas pagal savo darbą, be jokios abejonės, patenka į pilietinę erdvę, jis yra viešosios erdvės ir pilietiškos erdvės dalis – tai faktas. Bet žurnalistikos užduotis yra kuo tiksliau atspindėti tikrovę, tuo tarpu visuomeninės veiklos užduotis yra tą tikrovę keisti.

Ir čia yra viena didžiausių problemų Lietuvoje – tai, kad mes neskiriame, kur turi baigtis žurnalistika. Viskas, mes konstatavome ką žinome apie tikrovę ir tik tiek galime papasakoti. O kai jau siūlome kažką daryti, mes jau esame visuomenininkai, nebe žurnalistai.

Būtų gerai, kad viename tekste nebūtų nei lašo visuomeninės veiklos, nei lašo, nei trupučio. Net jeigu tu darai tekstą apie kažkokį labai negatyvų reiškinį arba darai negatyvų reportažą ir yra akivaizdu, kad reikia situaciją keisti, tai padaryk pirmiausia reportažą apie reiškinį, o po to atskirai parenk nuomonės rašinį ar nuomonės reportažą apie tai, ką reikia keisti. Tai yra skirtingi dalykai, juos būtina, privaloma atskirti, kitaip, jeigu to nedarome, mes turime visuotinį nuomonės siautėjimą.

Koks visuotinio nuomonės siautėjimo mastas Lietuvoje?

Nuomonės siautėjimas yra dažnas. Nuomonė savaime nėra blogai, bet mes turime ją labai aiškiai deklaruoti: tai yra nuomonė, tai nėra objektyvi tikrovė. Skirti faktą nuo nuomonės – mes apie tai šnekame.

Kaip visuomenininkui padeda tai, kad jis yra žurnalistas?

Matymas. Žurnalistinis matymas yra gebėjimas įžiūrėti detalę, kas aplinkoje yra kitaip nei tau atrodo, kad turėtų būti. Gebėjimas matyti temą, gebėjimas apibendrinti informaciją iš tam tikrų požymių, išryškinti temą – čia viskas yra žurnalistinio pasaulio matymo dalykai.

Jie yra naudingi visuomenininkui, nes pastarasis naudojasi tais pačiais įrankiais, jis irgi mato, kas visuomenėje, jo supratimu, nėra taip, kaip galbūt būtų naudingiau tai visuomenei ir tada siūlo kažką keisti. Tad tiek žurnalisto, tiek visuomenininko matymas yra panašus, bet rezultatas privalo būti skirtingas.

R. Zemkauskas yra vienas iš „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ projekto koordinatorių/ Asmen. archyvo nuotr.

Kokie yra ribotumai, o gal kaip tik išlaisvinimai visuomeninėje veikloje, kai esate žurnalistas?

Turi daug platesnį akiratį. Būdamas žurnalistu tu labai daug matai. Žurnalistas apie nieką neišmano iki galo, jis išmano tik, kaip gauti žinių, informacijos. Todėl jis turi labai platų akiratį: apie viską po truputį. Taip ir turi būti. Dažnai kritikai sako, kad šitas žurnalistas neįsigilina iki galo. Bet jis ir neturi iki galo įsigilinti, tai neįmanoma. Jis turi susirasti teisingus ekspertus, kurie yra įsigilinę ir kurie pasakys, kaip yra.

Jo darbas yra kitas, jis neturi perskaityti ekspertų knygų, nes nėra įmanoma tą padaryti, nes tai užima per daug laiko. Jo profesionalumas yra ieškoti tinkamų specialistų, kurie patars, kurie paaiškins. Akiratis padeda tai padaryti.

Ir visuomeninėje veikloje turėdamas akiratį gali lengviau surasti tinkamus žmones, juos pakviesti iš skirtingų nuomonių, stovyklų ir tada gauti geresnį rezultatą, o ne tik sėdėti savo burbule ir įsivaizduoti, kad visas pasaulis taip mano. „Visas pasaulis“ – nėra tokios sąvokos. Net Europoje mes nesusitariame, net aplink Vilnių mes nesusitariame, ką kalbėti apie visą pasaulį. O mes dažnai taip sakome: „visi taip mano“, arba „visiems aišku“. Ne. Pasaulio įvairovės matymas – va didžiausias privalumas.

Suvokimas savo ribotumo, savęs kaip labai labai netobulo, kaip labai egoistiško, merkantiliško, su daugybe trūkumų žmogaus padeda auginti asmenybę. Kartais paralyžiuoja manymas, kad, Dieve, ką tu čia gali pakeisti, kad tu pats esi visai kvailas, tau tik tylėti. Tai va, savikritika, kritinis mąstymas yra tie ribojimai, kurie padeda save tobulinti. Tai padeda išvengti didžiulių klaidų, nes mažų neišvengsi niekad.

Kalbant apie jus: kiek procentų esate žurnalistas, ir kiek visuomenininkas?

Aš daugiausiai užsiimu nuomonės žurnalistika. Mano televizijos laidos yra susijusios su nuomonės žurnalistika, aš praktiškai nedirbu aktualijų srityje. Buvo laikas prieš labai daug metų, kai dirbau LNK žinių tarnyboje, tada mes darėme reportažus, užsiiminėjome fakto žurnalistika. O nuo to laiko aš dirbu tik nuomonės žurnalistikos srityje ir mano televizijos laidos apie tai, jau nekalbant, kad jeigu rašau kažkokius rašinius, tai jie dažniausiai patenka į komentarų skiltį.

Vadinasi, aš daugiausiai užsiimu nuomonės žurnalistika ir ji jau gali turėti visuomeninės veiklos požymių. Tai yra nuomonė, vadinasi, aš galiu sau leisti ir, mano supratimu, yra visai korektiška siūlyti sprendimus. Nes nuomonės žurnalistika siūlo sprendimus. Manimi pasitikėti reikia tik tai tiek, kiek suprantame, kad tai yra mano nuomonė.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalio akimirka/ Asmen. archyvo nuotr.

Tad procentus įvardyti būtų sudėtinga?

Procentus įvardyti būtų sudėtinga, nes mano veikloje žurnalistika su visuomenine sritimi persipina. Sakykime taip – galvočiau, didžiąja dalimi užsiimu žurnalistika su visuomeniškumo požymiais, gryna visuomenine veikla – mažiausiai.

Viena mano visuomeninė veikla yra susijusi su pasaulio lietuvių telkimu: aš važiuoju, skaitau paskaitas lietuvių bendruomenėse, rašau straipsnius ir štai prieš trejus metus pasirodė mano straipsnis, kuriame siūlau kelis Seimo narius skirti pasaulio lietuviams. Tas dabar ir vyksta, aš labai tuo džiaugiuosi, nes kai „Delfi.lt“ portale paskelbiau tokį rašinį, jis buvo sutiktas labai skeptiškai, maždaug: ką jis čia šneka?

Bet, štai, atrodo, kad turėsime bent vieną Seimo narį, skirtą išeiviams pasaulio lietuviams – piliečiams, gyvenantiems kitur. Tai čia yra tipiška visuomeninė veikla, ne žurnalistika. Mano televizinės laidos yra nuomonės žurnalistika, ne visuomeninė veikla, visgi aš bandau komentuoti pasaulį, o ne jį keisti.

Koks esate visuomenininkas ir koks žurnalistas?

Aš esu nuomonės žurnalistas, vadinasi, mano žurnalistika stipriai persipynusi su literatūra, nes kai turime nuomonę, turime ir literatūrą. O visuomeninė veikla, jos imuosi ne taip daug, nes tai yra didelė atsakomybė: jei tu imiesi visuomeninės veiklos, tada turi ateityje darbuotis pakankamai daug laiko, o tam reikia ir intelektualinių pajėgumų.

Kaip sakiau, dirbu su pasaulio lietuviais, nes mačiau reikalą vienyti žmones, nes mačiau, kad yra skaldymasis, mačiau, kad yra bandymas keistis ir, mano nuomone, neprasmingas noras atskirti Lietuvas, kad čia viena išvažiavo, kita liko, išvis ta dviejų Lietuvių idėja man labai nepatinka. Taip, ji atspindi objektyvią tikrovę: visuomenė sluoksniuojasi ir man tai nelabai patinka.

O noras ir dėl ko tai (užsiimu visuomenine veikla – aut. red.) darau – kad geresnėje šalyje gyvenčiau. Noras paprastas: aš noriu gyventi gerai, saugiai ir turtingai. Vienam tas neišeina, tai daroma kartu, bendruomenėje. Tad kuo geresnė valstybė, kuo turtingesnė, saugesnė valstybė, tuo geriau jos piliečiams. Visada pasisakau už dalykus, kurie, mano nuomone, skatina šitai. Tas visuomenės skaldymasis ir sluoksniavimasis yra ir sveikas dalykas, ir kartu negatyvus, tad reikia stengtis, kad proporcijos būtų humaniškos.

Tai visgi, kokie bruožai jus apibūdina kaip visuomeninką?

Aš toks esu, galbūt reikėtų pasakyti, visuomenininkas humanistas. Man rūpi, kad kiekvienas individas šitoje valstybėje kuo geriau gyventų ir aš ta kryptimi visada kažką stengiuosi nuveikti.

Žurnalistas ir rašytojas R. Zemkauskas / Asmen. archyvo nuotr.

Kokia dar veikla užsiimate, kuri gali būti laikoma reikšminga visuomenei?

Ji susijusi su žurnalistikos kritika. Tai yra mano tokia pusiau visuomeninė veikla, kadangi dėstau žurnalistiką Vytauto Didžiojo universitete. Taigi šioje veikloje esu kaip praktikas, kaip truputį tyrėjas ir galiausiai – kaip visuomenininkas. Šiaip jau, visuomenininkais turime būti mes visi, tai kaip ir būtų tam tikra pilietinė pareiga – kiekvieno pagal galimybes.

Mano nuomone, žurnalistikos kokybė Lietuvoje labai prasta ir reikia ją gerinti. Ir aš visur, kur galiu, kalbu apie tai, mane kviečia dalyvauti ir pats ketinu inicijuoti vieną kitą iniciatyvą, kuri padėtų gerinti žurnalistikos kokybę.

Prakalbus apie žiniasklaidą, tai kas yra žurnalistika ir ar kiekvienas gali būti žurnalistu?

Ne, ne kiekvienas gali būti žurnalistu. Kiekvienas teoriškai gali būti influenceriu, nes socialiniai tinklai įgalina transliuoti vienam: vienas žmogus gali transliuoti masėms. Anksčiau tokių galimybių nebuvo, tu galėjai lipti turguje ant statinės, bet vis vien turgus gana riboto dydžio ir kiek tu ten išrėksi. O čia tu gali tyliu balsu kalbėti ir būti girdimas visame pasaulyje. Bet tai nėra žurnalistika.

Žurnalistika pirmiausia yra disciplina, savęs disciplinavimas. Toliau tai yra darbas, reikalaujantis pasiruošimo ir specifinių įgūdžių. Tai nėra darbas, siekiant įtikti auditorijai ar darbdaviui. Jei tu sieki kam nors įtikti, su žurnalistika baigta. Visgi, tai yra rūsti akistata su tikrove. Negana to, su tikrove, kokią tu manai, kad ją matai. Turi taip ir pasakyti: aš manau, kad taip matau. Tu net negali teigti, kad taip yra, nes tiesa – labai sudėtingas dalykas. Aš kalbu čia, žinoma, tik apie fakto žurnalistiką, tai yra nuobodus užsiėmimas, bet labai reikalingas visuomenei, nes pateikia kiek įmanoma tikras žinias, kurias įmanoma dar ir patikrinti.

Tiriamosios žurnalistikos atsiradimas Lietuvoje yra kelias, mano suvokimu, į tikrą ir gerą fakto žurnalistiką. Mes turime atskirti šou žurnalistiką nuo fakto. Šou mėgstu, vertinu, pats dirbu toje srityje ir žinau, kad gerą šou padaryti ir patraukti auditoriją yra labai nelengva. Atkreipsiu dėmesį, kad infošou ir kiti patrauklūs žanrai taip pat yra žurnalistika, bet – pramoginė.

Bet kažkur turi būti ir tos tikros žinios, nes, matote, vien tik su nuomone ir vien tik su pramogomis tilto nepastatysi, jis sugrius. Tiltą pastatysi tik tiksliai žinodamas, kiek ir kokių medžiagų reikia, koks jų atsparumas, žodžiu, gali tik skaičiuodamas ir nemeluodamas nei vieno milimetro – tada tiltas stovės. Paremtas tik nuomone, jis sugrius. Fakto žurnalistika negali būti vaizdinga. Vaizdingumas yra jau literatūra, vadinasi, kad ir gražus, bet – melas. Fakto žurnalistika turi užimti mažą, siaurą dalį, bet būti matoma ir suprantama. Informaciniame pranešime mes negalime rašydami apie Parlamento posėdžius vartoti poetinių terminų. Taip pranešame ne žinias, bet kuriame kreivų veidrodžių karalystę. Mes negalime sakyti, kad: „prasidėjo postų dalybų pasiutpolkė“.

Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Šiuolaikinės žiniasklaidos vaidmuo visuomenės sąmoningumo didinimui“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Palikti komentarą

avatar