Pastebėjimai ir pamąstymai pagal V.Mikalauskį

0
339
Vytautas Mikalauskis, Radviliškio PSPC socialinis darbuotojas.

…„ todėl viskas telieka, kaip buvę: du nemiegantys, rūpesčių kankinami vyrai naktyje ir į sieną nusisukusi mergaitė, į kurios sapną iš lėto sunkias pilnatis.“ S.Parulskis.

Pradžia

Kodėl turiu pats rašyti paantraštę? Lengviau juk pritaikyti ką nors iš klasikų. Kad ir mergaites. Kartais jos susiburia kieme ir akivaizdu, jog vienaamžės, bet matosi, kad branda jas aplanko skirtingai. Vienos, vilkinčios vyriško stiliaus marškinių sukneles, ko gero, be problemų taptų jaunomis mamomis.

Kitos… na, tarp jų nesunku taip pat išskirti intelektuales, princeses, būsimas didikų žmonas ir tas, kurios tuoksis su plebėjais – darbininkais, kaimiečiais, o gal net patvoriniais. Manote – tai absoliuti tiesa? Nieko panašaus. Prisiminkite H.K.Anderseno pasakas. Ir iš bjauraus ančiuko gali išaugti nuostabi gulbė. Ir pirmenybė nebūtinai gražuolėms. Tik skystablauzdžiai patinai bijo už juos protingesnių damų. Nepralošia tie, kurie nebijo savo žmonų intelektualinio pranašumo. Laimi ir tie, kurie pasirenka gal ir neišvaizdžią, bet apdovanotą protu. Subiningos gimdymo mašinos tinka giminės pratęsimui, jei tai vyro pirmaeilis rūpestis.

Gražuolės, arba dirbtinės „misės“, leidžia vyrui puikuotis prieš kitus patinus – tartum neštų pro šunį skanų kaulą. Bet esmė kitur. Tai pademonstravo per kiemą praėjusi kaimynė, turinti visus gražios moters atributus ir neabejotinai nekvaila. Nežiūrint to, kad gyvenimas daro skriaudas, kiemuose buriasi naujos žmonių giminės tęsėjos. Manykite, kad skilties pradžia gimė stebint kiemą prieš mėnulio pilnatį.

Po pilnaties

Kažkodėl prisiminiau psichologijos korifėjų Eriką Berne ir vieną jo klasifikaciją, kurioje žmonės suskirstyti į Nugalėtojus, Nenugalėtojus ir Nevykėlius. Nugalėtojai – tai tie, kurie dar mokykloje tampa lyderiais ir patys renkasi gyvenimo kelią pasiekdami tai, ko jie nori. Nenugalėtojai – tai dauguma, tai pilkoji masė. Na, tarkime, jei mokykloje yra futbolo komanda, tai komandos kapitonas ir bus Nugalėtojas, o žaidėjai – Nenugalėtojai. Tie, kurių net į komandą nepriima, ir yra Nevykėliai. Tai preambulei, po to bus ir „ambulė“. Vienądien teko dalyvauti Radviliškio Pataisos inspekcijos (dabar vadinasi Probacijos tarnyba) organizuotame renginyje. Jis buvo skirtas asmenims, turintiems problemų dėl alkoholio vartojimo. Apie dvasinio kelio paieškas, žiūrėjimą ne tik save, bet ir pagalbos rankos ištiesimą kalbėjo pastorius (šiame skyrelyje vardų ir pavardžių nebus). Apie gyvenimo klystkelius, apie pakilimą iš duobės ir galimybę viską pradėti iš naujo, pasakojo du šaunūs anoniminių alkoholikų klubo atstovai. Beje, jie irgi remiasi pagalbos teikimo, dvasingumo principais. Trumpai, apie tai, jog alkoholizmas – tai liga-ne liga, pasisakiau ir aš primindamas, kad vaistų nuo nesaikingo alkoholio vartojimo nėra ir nieko geresnio už anoniminių alkoholikų susirinkimus dar nėra sukurta. Bet tam, kad išliptum iš duobės, reikalinga pagalbos ranka, dvasingumas ir milžiniškos pačio alkoholiko pastangos ir, žinoma, noras išlipti ir pasikeisti. Savotišką apibendrinimą padarė alkoholikų ir narkomanų reabilitacijos „Eterna vita“ atstovas, kuris pristatė bendruomenės veiklą. Po to įvyko klausimų-atsakymų vakaras. Baigdamas galiu pasakyti – jei tapo žmogus alkoholiku vieną kartą, tai juo ir liks visam likusiam gyvenimui su galimybe išgerti tik po paskutinio patepimo. Yra netgi keliai iš aukštumų prie konteinerių ir nuo konteinerių į aukštumas. Renkasi žmogus. Pasirinkimas: arba priešlaikinė mirtis, arba sėkmingas gyvenimas blaivėjant.

Tiesa, yra viena kliūtis ir ji pačiame žmoguje. Tai puikybė, neleidžianti pripažinti problemos. Dažnas probacijon pakliuvęs žmogus neturi problemų, ji nekaltai nuteisė ir panašiai. Tad po susirinkimo pamąsčiau, kiek tarp susirinkusiųjų buvo Nugalėtojų, Nenugalėtojų ar Nevykėlių. Atsakymą teks pagalvoti patiems, brangūs mano skaitytojai, o aš pasiruošęs pateikti trumpą spaudos apžvalgą.

Apžvalga

Joje liūto dalis atiteks rajoninei, bet šįkart pradėsiu nuo kaimynų. Tai „Alio,Raseiniai“. Apie ką rašo šis keturiasdešimt puslapių gigantas? Tai Šiluvos gyventoja, auginanti bananus ir neabejojanti, jog namuose šie vaisiai ženkliai skanesni nei pirkti krautuvėje. Be to, minėta Šiluvos gyventoja džiaugiasi ne tik atlaidais, bet ir spektakliais bei koncertais, vykstančiais miestelyje. Liūdna žinia ta, kad nepraėjo daug laiko, kai po nelaimingo atsitikimo bananus auginanti Šiluvos gyventoja pasimirė. Bet sugrįžtu prie apžvalgos. Raseiniškiai ir miesto svečiai eina į naująjį turgų pasimėgauti koncertais ir spektakliais. Poniai Laimutei Šlamienei, Radviliškio turgaus savininkei, siūlyčiau nuvykti į Raseinius ir pasižiūrėti, kaip atrodo modernus turgus bei susipažinti su jo kultūrine programa. Skandalingai pagarsėjusiam Raseinių verslininkui ir buvusiam politikui Remigijui Ačui teks griauti tvorą, kuria apsitvėrė valdiškos žemės plotą. Beje, jo žmona Vida – buvusi seimūnė, neperrinkta į šios kadencijos Seimą, bet į jį vis tiek patekusi kaip kito seimūno padėjėja. Na, o Raseinių rajono savivaldybės meras Andrius Bautronis vis dar svajoja apie hipodromo atgimimą, nors niekaip nesugeba atgaivinti miesto pirties. Ir dar šiame rajone (laikraščiai yra liepos mėnesio) jau pasirodė grybai. Tikri, miške augantys grybai, o ne nesąmones darantys žmonės.

„Visuomenės balsas“ kaip visada džiugina autorinių straipsnių gausa. Tokių būta ir „Radviliškio krašte“, kuris tampa panašus į kriminalinių žinių laikraščio „Akistatos“ filialą – pradėjo dominuoti kriminalinės istorijos, parengtos išimtinai tik pagal teismų, policijos ir kitų ikiteisminio tyrimo medžiagą. Mano nuomone, net buvęs oficiozas „Radviliškio naujienos“ elgėsi sąžiningiau nurodydamas pagal ką parengti straipsniai. Beje, atkreipiau dėmesį ir į tai, kad kai kurios publikacijos jau su kvapeliu. Bet ne degtinės, o pelėsių, nes toks jausmas, kad kartą buvo publikuotos, tik dabar perrašytos. Arba panaudojamos temos iš kitų laikraščių. Pavyzdžiui, apie duobę prie senojo ligoninės korpuso informaciją pateikėme anksčiau, tas pats ir su Šaukoto namu-vaiduokliu. Nieko nepadarysi – bėgančiam iš paskos visada tenka kelio dulkės.

Reikia pažymėti ir tai, kad tūlas deputatas paminėtas jo laikraštyje net dešimt kartų. Yra net jo nuotrauka su didžiuoju šaukštu iš „Šaltibarščių gaminimo čempionato“. Man tik keista, kad reklamuodamas save nesugebėjo suburti komandos, nors giriasi vadovaujantis didžiausiai Lietuvoje krašto bendruomenei. Spėju, kad savireklama yra svarbiau, o bendruomenė, menama ar ne, ir komanda tėra antraeiliai ir ne tokie svarbūs dalykai. Turiu pagirti ir buvusį oficiozą – „Radviliškio naujienas“. Ten įdomiausiai buvo pateikta šaltibarščių šventė, be to, yra įdomios informacijos apie tai, kad Panevėžio ligoninėje pradėjo dirbti vaikų alergologė-imunologė. Ir tai gerai, o dar geriau, jei užbaigsiu spaudos apžvalgą. Vietoj jos pasiūlysiu kitą temą – savaitgalį.

Savaitgalis

Jei tiksliau, jo dovanotus įspūdžius. Šeštadienį laimino dulksna, lietutis ir pragiedruliai. Tai buvo žvalgybos mūšių diena, nes susirengiau į tyliąją medžioklę. Smalsuoliams turiu gerų ir blogų naujienų. Pradėsiu nuo gerų: tik išvažiavus iš Daujočių gatvės ir pasukus Liutkiškių kaimo link matosi ganykla, pilna priaugusių kanapių. Pluoštinės ar kokios kitos – neišmanau, nes nerūkau. Nerūkau ne tik „žolės“, bet ir tabako gaminių. Antra gera naujiena – pakelėse yra daug kukurūzų laukų. Didesnes, brandesnes burbuoles galima išvirti ir pasiskaninus prieskoniais vartoti kaip skanėstą. Jaunutes burbuoles galima vartoti ir žalias. Laukai dideli, o ūkininkų su šautuvais aplink nematyti.

Trečia gera naujiena – Liepynėje apstu miškinių šampinjonų, tikiuosi nesupainiosite su nuodingiausiu pasaulio grybu – žalsvąja musmire. Yra ir raudonikių, vienas kitas lepšis, gausu ir baravykų. Bloga naujiena. Pietinis Liepynės miško pakraštys it karvės liežuviu nuliežtas (nulaižytas – tiems, kas nežinojote šio žodžio reikšmės). Po metų kitų Liepynės neliks, jei tokiais tempais jį pjaus ir teks ieškotis kitų miškų ar pirkti įvairius grybus prekybos centruose, turguose ir panašiai. Skyrelio pabaigoje įspėjimas: pasivaikščiojus šlapiame miške netikėtai galite tapti panašus į purve išsivoliojusį žinduolį. Ir tai duoklė šeštadieniui. O dabar atėjo eilė ir sekmadieniui.

Šventa diena

Sekmadienį pradėjau pusryčiais ir pratęsiau tradicinę kelionę po rajoną. Istoriniu Basanavičiaus gatvės grindiniu, dešimties kilometrų per valandą greičiu tausodami dantis nuo protezavimo pasiekėme Vaidulių kaimą. Jo gyventojai nepanoro tapti Radviliškio miesto dalimi, nes kaime mažesni žemės mokesčiai. Bet išleis mašinų remontui, nes „basankė“ pareikalaus ir savo dalies. Liutkiškių kaimo griuvenos ir vėliau Tyruliai. Kol savaitraščio redakcija bendravo su vietos gyventojais, pasivaikščiojau po kadaise garsią miesto tipo gyvenvietę. Rajono spaudą tądien pirko tik aštuoni gyventojai iš veik keturių šimtų Tyruliuose gyvenančiųjų. Vėliau buvo Sidariai, kur tikėjausi apžiūrėti nesugriuvusią vietos cerkvę. Tai pavyko, nes sentikių tikėjimo religinis pastatas vis dar stovi, nors viduje matosi remonto pėdsakai. Judant Kelmės rajono link, teoriškai turėjau pravažiuoti Žostarčius, Pilvelius. Rajono žemėlapyje jie yra pažymėti, nuorodų prie kelio, deja, bet nepastebėjau. Šiek tiek aiškumo įnešė pakelėje buvęs paminklinis akmuo: „Slotkų sodybai ir buvusiems Pilvelių kaimo gyventojams atminti. Tyla! Ištuštėjusi Tėviškės žemė.“

Šiaip čia nebeveikia net mobilusis internetas. Nėra ženklų, kur baigiasi Radviliškio, o prasideda Kelmės rajonas. Tad važiuodami pro „didingas“ Užpelkių ir Šedbarų fermų griuvenas bei atsisakę itališkos picos Tytuvėnuose pas italą kepėją, pravažiuodami pro Mūrų kaimo laužynus, aplenkdami Šiaulėnus pasukome per Jokūbiškius, Daujočius atsidūrėme kryžkelėje. Joje stovėjo paminklas su užrašu: „Už mūsų ir Jūsų laisvę. Lietuvos nepriklausomybės 100-mečio proga. 1863 m. sukilimo vadui Adomui Bitei ir bendražygiams atminti. Adomo Bitės palikuoniai. Aušrėnų kaimas 2018.“ Pats Aušrėnų kaimas pažymėtas žemėlapyje, deja, nuorodų, kad toks realiai yra, aš ir vėl nepastebėjau. Dar vienas paminklas sutiko prie Saktelių. Jis skirtas Saktelių kaimo didžiavyriams, kritusiems už Tėvynės laisvę 1944-1950 metais. Vienuolika pavardžių (kitas galėjo užstoti vešlus gėlynas). Tarp jų, sprendžiant pagal iš gimimo metų, ir trijų brolių Raudų pavardės.

Varnionių kaimas pasitiko kryžiais. Akmeninis, pastatytas 1925 metais, bet jo užrašas neįskaitomas. Ir medinis. Prie jo pritvirtinta lentelė bylojo: „Viešpats tavyje mūsų viltis! Už laisvą Lietuvą. Alfonsas Poškus, Varnioniai, 1990-07-25.“ Tad Varnioniai su etnografiško kaimo ir sovietinio palikimo bruožais. Šalia kaimo pastebėjau šimtus gervių, o kaimynystėje esančiame Žinėnų kaimo pakraštyje ir stirnas. Bet laikas ir skilties pabaigai.

Pabaiga

Jai smulkios detalės ir pastebėjimas. Savchozai ir kolchozai buvo svetimkūniai Lietuvoje, skirtas spręsti užimtumą. Iš čia į mūsų dienas atkeliavo griūvantys ir tuštėjantys kaimai. Jie dar labiau nyks, nes tokios pasaulinės tendencijos. Pavyzdžiui, JAV žemės ūkyje dirba mažiau nei du procentai šalies gyventojų. Kita mintis apie lėtapėdžių ūkininkų (ir bendrovių) dar nenuimtą javų derlių. Jie turės progą padejuoti apie prastus orus, bet svarbiausia tai, kad galiu padėti paskutinį skilties tašką.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia