Karalius buvo sužavėtas pono markizo de Karabaso vertybėmis beveik taip pat kaip ir jo duktė. O ši buvo dėl jo veik be proto. (Laisvas Š.Pero pasakos apie Batuotą Katiną vertimo fragmentas). Tačiau pradžiai ir aš noriu pasiūlyti Jums šiuolaikinę pasaką.
Šiuolaikinė “pasaka”
Ji ne apie batus ir katinus, net ne apie markizus ir karalius. O jų būta tikrai įdomių. Pavyzdžiui, Karaliusas Baraliusas ar Ramunėlis Karabusas. Bet tai pasaka apie deputatą Pumpotaukšlį. Dar šiandien ar rytoj vienoje šalyje gyveno deputatas Pumpotaukšlis į kukurdvelkį, liaudyje dar vadinamą kukurbezdaliu, panašus grybas, kurio vaiskrūmis pilnas sporų ir trūkęs labai jau dulka. Ką jau ką, o kukurbezdėti, kaip ir didžioji dalis politikų, jis net pernelyg perdėtai mėgo. Štai, žiūrėk, pasakojama, kad jis turi supermeniškąjį lazerinį žvilgsnį ir be jokių prietaisų gali įvertinti, kiek žvyro, skaldos bei kito gero yra po asfalto danga. Kalbama, kad gebėdavo net suskaičiuoti blusas šuns kailyje bei kreiptis, reikalauti, domėtis dėl šuniškų gyvenimo sąlygų. Be to, buvo išskirtinis garbėtroška, gal netgi ir iškrypėlis, kuris isteriškai norėdavo dėmesio tik savo personai. Nuo jo savigyros aplinkui vyto gėlės, įvykdavo persileidimai, karvės atsivesdavo dvigalvius veršelius, o ožkos nustodavo duoti pieną. Be to, deputatas Kukurbezdalis, atsiprašau Pumpotaukšlis, itin mėgo auklėti kitus, nors buvo tik smulkaus apsišikėlio vardo tevertas. Ir dar šis deputatas turėjo domkratą, kuriuo pakeldavo savo apšiurusią uodegą. Pasak senolių pasakojimų, vėliau atėjo ruduo. Pumpotaukšlis prinoko ir vieną dieną, užmynus kiškiui sprogo, paskleisdamas rudas dulkes ir smarvę. Ar tai tikra tiesa, aš nežinau, bet kad pasaka – tai tikras faktas, nes niekas nematė nei Batuoto Katino, nei deputato Pumpotaukšlio su uodega ir domkratu. Nors ką gali žinoti. Pasaulyje būna ir ne tokių įdomybių.
Įdomybės
Nejaugi manote, kad jų nėra? Jų apstu. Štai vienądien, už kelis šimtus tūkstančių eurų suremontuotoje Vasario 16-osios gatvėje, pastebėjau raide „ziu“ (kurios lietuvių kalboje nėra) į dangų spoksantį kanalizacijos dangtį. Įamžinau. Bet kas bus po tokio remonto praėjus pusmečiui? Mano nuomone, šios gatvės laukia sovietmečio „Elnio“ batų likimas. Puspadžiai, esant prastoms oro sąlygoms, po mėnesio išsižiodavo ir prašydavo košės. Kitas pavyzdys – remonto darbai prie senojo ligoninės korpuso. Galinga technika nuardė asfaltą, buvo išmontuoti šaligatviai, išrausti blindažai, tranšėjos, apkasai. Triukšmas, dulkėms – ne tik statybininkų palydovai. Patekti dializei, apsilankyti pas odontologus, nusigauti į Psichikos sveikatos centrą, pereinant tris ligoninės padalinius, tapo tikru iššūkiu ir sveikiems. Tad ką kalbėti apie vyresnio amžiaus žmones ar neįgaliuosius. Gerai pagalvojus čia dar trūksta „cukraus“. Juo galėtų pasitarnauti dalies slaugos skyriaus remonto darbai. Purvas laiptinėje, kurio nebespėja kuopti poliklinikos valytoja, nes ligoninės valytojos „pakalusios“. O jei dar gerai palytų? Kaip paprastam žmogui man yra aišku, kad darbai turėtų vykti kur kas sparčiau – prireikus netgi šeštadieniais ir sekmadieniais. Bet kur ten. Liepos 23 dieną išraustame kieme nebuvo matyti nė gyvos dvasios – nesisukiojo joks darbininkas. Kodėl? Mano galva, už darbų vykdymą atsakingam asmeniui vertėtų skirti žarnyno valymo preparato dozę. Geriausiai, klizmą. Jei dirbtumėte panašioje aplinkoje ar būtumėte pacientas ar koks kitas klientas, kuriam reikia trūks plyš patekti pas specialistus, tam neabejotinai pritartumėte. Be Jūsų pritarimo galiu pasiūlyti vietinės spaudos apžvalgą.
Apžvalga
Pradėsiu nuo buvusio oficiozo („Radviliškio naujienų“). Na, o žodis oficiozas yra lotyniškos kilmės ir reiškia „paslaugus“. Taip pat tai ir periodinis leidinys, kuris reiškia vyriausybės požiūrį, (mūsų atveju – valdančiųjų rajono konservatorių), bet nėra jos oficialus organas. Vėlgi mūsų sąlygomis tai… Sprendžiant iš turinio, tai tapo kišeniniu Seimo nario A.Čepononio leidinuku. Kodėl? Tarkime, paskutiniame numeryje daugiausia būtent jo nuotraukų, dažniausiai minimas būtent jo asmuo. Tiesa, matau ir dar vieno konservatoriaus fizionomiją. Verta pastebėti, kad skelbiama informacija gana pašvinkusi, o autorinių straipsnių su jokiu žiburiu nerasi.
Kitame rajono laikraštyje „Radviliškio kraštas“ net aštuoni autoriniai tekstai. Iš jų mažiausiai dviejuose liaupsinamas tūlas vietos deputatas. Kaip suprantu, pristatomas kaip visažinis (nors yra įgijęs tik vidurinį išsilavinimą. Gal proftechninės net nepajėgė pabaigti?), vienintelis ir nepakartojamas. Jei teisingai suvokiau, tai potekstė tokia: aš pagyriau save, o dabar Jūsų eilė girti mane. Save nuosavame leidinyje jis paminėjo 10 kartų ir įsidėjo porą nuotraukų. Kituose leidiniuose jis paminėtas net šešis kartus. Jam ir atitenka savaitės politinio rajono Narcizo titulas. Akivaizdu, kad tai asmuo, nežinantis, kas yra kuklumas, ir kuris yra susireikšminęs iki nesveikų, sveiku protu sunkiai suvokiamų ribų.
„Visuomenės balse“ – aštuoni autoriniai straipsniai. Tiek pat, kiek ir dvigubai didesnės apimties anksčiau minėtame leidinyje. Straipsnių kokybė ženkliai lenkia, taip vadinamo didžiausio savaitraščio, straipsnių kokybę. Tad aš „Visuomenės balsą“ vadinu rajono informacijos lokomotyvu. Be to, kiti leidiniai išeina diena ar dviem vėliau, tad laikraščių skaitytojai iš esmės nieko naujo ir nesužino. Tokia jau gyvenimo tiesa, bėgantiems iš paskos lieka kelio dulkės, o jose gali veistis velniai.
Velniai
Tai tokios mitologinės būtybės. Šiuo žodžiu galima apibūdinti ir kai kuriuos vyrus. Apskritai, aiškinantis, kas yra velnias, yra parašyta daug mokslo darbų ir pan. Mano nuomone, tai ir šikniai, negebantys laiku ir kokybiškai atlikti remonto darbų. Savo laiku ligoninės direktorius V.Smalinskas geranoriškai pasiūlė, esant problemoms, ne rašyti tiesiai į laikraštį, o pirmiau kreiptis į jį. Žinau tūlą pilietį, kuris, mano nuomone, buvo neteisingai apkaltintas kone mirtinu ligoninės direktoriaus sužalojimu. Tad nebūdamas žurnalistu ir nerizikuoju su juo bendrauti tiesiogiai. Nors esu optimistas. Tikiuosi, kad jį apie straipsnį informuos sekretorės, pavaduotojos ar kiti geranoriški asmenys. Metas imtis priemonių. Tuo metu Vytautui Simeliui (jei kas nežino – rajono merui) kažkas pritaisė girnapusę po kaklu, kai įmetant į vandens telkinį surišamos rankos ir kojos. Mano palinkėjimas bendravardžiui merui: nekreipti dėmesio į visus galimus kenkėjus. Parazitų buvo visais laikais. Kanda skaudžiai, bet jie dėl to ir yra parazitai. Oficialiai kasmet apie du milijonai vaikų yra verčiami užsiimti prostitucija. Kasmet milijonai suaugusiųjų įvairių šalių piliečiai tampa politikais. Be jokios prievartos! Koks skirtumas tarp politikos ir prostitucijos, nežinau. Apie tai būtų galima paklausti deputato Pumpotaukšlio, jei toks tik egzistuotų tikrovėje. O kadangi tokio nėra, galima duoti atgaivą sielai kelionėse.
Kelionės
Aš įsivaizduoju, kad rašydamas rajono ir miesto laikraščiui turėčiau nuolat aprašyti visus Radviliškio rajono užkampius, pakampes ir slėpinius, liūto dalį skirdamas Radviliškiui. Iš kitos pusės laikau pareiga papasakoti apie tai, kaip gyvena kaimynai. Dėl pačių įvairiausių priežasčių. Na, tarkim, kodėl Raseinių rajonas verslesnis už Radviliškio. Jie yra tarp lyderių, mes – Lietuvos užpakalyje, liaudyje vadinamoje subinėje, rūroje ar pan. Kas galėtų man atsakyti, kodėl tokiame smulkiame rajone kaip Pakruojis kelių būklė akivaizdžiai lenkia mūsiškę? Praeitą savaitę gastroliavau su komanda Pakruojo rubežiumi. Vismantai, kadaise buvo Radviliškio valsčiaus dalis. Žiemgala – nūnai super nudvėsęs, be jokios vilties atgimti kada nors ateityje kraštas. Medikonių kaime aptinkame tik sunykusią mokyklą, košmariškus piratnamius, bet esama ir erelių. Tikrų milžiniško dydžio paukščių. Bačiūnai, Pavizgiai, Kutaičiai – mažiau apleistos kaimiškos vietovės. Kutaičiuose net išsaugotas vėjo malūnas kerta per mūsų rajono valdžiažmogių autoritetą – šio paveldo nesugebėta išsaugoti Nirtaičiuose ar Voskonių kaime. Pagrindinė kelionės vieta – Stačiūnai. Jais pradėsiu kitą skilties skyrelį.
Stačiūnai
Truputį istorijos. Stačiūnų valsčius 1923 metais jungė 77 gyvenvietes su 538 ūkiais ir 3126 gyventojais. Bolševikmečiu buvo priskirti Pakruojo rajonui, buvo apylinkė ir Gegužės pirmosios kolchozo centras. Mano gimimo metais (1958) kolchoznikai už darbo dieną gaudavo 80 kapeikų ir 1,75 kilogramo grūdų. Vėliau, jei žvilgtelėsime į sovietinę enciklopediją, 1987 metais ten buvo ryšių skyrius, vaistinė, felčerinis-akušerinis punktas, kultūros namai, biblioteka, vaistinė (malūnas kažkodėl nepaminėtas). Tai lyg ir bažnytkaimis, bet dar ne miestelis, ne seniūnijos centras (bet visai to vertas). Čia dar esama unikalių medinės architektūros pastatų, restauruojamas XIX amžiaus malūnas. Aš nežinau, su kuo galėčiau palyginti mūsų rajone. Ko gero, artimiausias būtų Šaukoto miestelis. Neabejotinai tai kurortinio tipo vietovė, kur galima pamatyti retų paukščių, o stirnos užsuka pasiganyti net į šventorių ar bažnytkaimio pakraščius. Didžiausia šio krašto vertybė – nuoširdūs žmonės. Tiesa, bendravome tik su gražiosios lyties atstovėmis, savo krašto patriotėmis, bet kam svarbūs patinai? Įdomu ir tai, kad viešnagės metu nemačiau nė vieno primyžtaklynio-patvorinio. Radviliškiečiams priminsiu, kad lietuvių linų dievo Vaižganto gatvė dar ne taip seniai buvo vadinama Stačiūnų gatve, o Stačiūnų kaimo kapinėse atgulė ne vienas radviliškietis. Dabar pabaiga arba neilgas kelias namo.
Pabaiga
Pakeliui namo buvo Petraičių kaimas su garsiąja užtvanka, kurioje radviliškiečiai „Gairelitos“ gaisro metu uždusino tonas žuvies. Beniuliai su numirusia ferma. Nuo karščio virpantis oras virš javų laukų ir dulkių debesys keliančiais kombainais. Atrodo, derlius neprastas ir istorija nesustos kaip bokštinis laikrodis Stačiūnų centre ar ąžuolas, užvirtęs po vėtros Basanavičiaus gatvės degėsyje. Amžinas tik taškas skilties pabaigoje, net ir tuomet kai skilties nebebus.
