Apie suktą valdininką

0
283

Pasakojimas šis apie valdininką, kuris labai mėgo turtus iš svetimų pinigų krautis, nors nė karto nuo valdiškos kėdės nėra nulipęs.

Nepriklausomybės priešaušrio laikais, būsimasis valdininkas išsimokslino prekybos srityje. Tada prekybininko profesija buvo prestižinė. Sunkiais deficitiniais laikais reikėjo išmanyti prekių judėjimų srautus – kas ant prekystalio pardavimui skirta, o kas tik po prekystaliu nuguldavo: draugams, giminėms ar šiaip pažįstamiems už sumelę nemažą. Tuo laiku komersanto – spekulianto sugebėjimai galėjo nemažai gražaus pinigėlio atnešti. Žinoma, būsimam valdininkui kortas sumaišė plačiai atsivėrusi rinka, tad naujai iškeptas prekybininkas tikriausiai ne savo noru pasirinko valdišką kėdę.

Iš pradžių Savivaldybėje pasitrainiojo, kol į visą gyvenimą dirbusiųjų pinigus kuruojančią įstaigą įsitrynė. O kai įsitrynė – buvo sunku jį iš ten iškrapštyti. Du dešimtmečius ten direktoriavęs, jis pasijautė kone visagalis – valdininkėlis sugalvojo, kaip sėdint ant valdiškos kėdės apsukriai verslą darytis. Juk nesinori senatvėje sausą duoną griaužti – vargšų kasdienybė jam buvo labai gerai žinoma. Tačiau pašalinių akių žvilgsnių nesinorėjo, tad tik jam vienam žinomu būdu įtikino paprastą laiškanešį vietoj jo biznį daryti. Kai gilaus kaimo žmogelis parašus sudėliojo, kad niekas jo nepaviliotų ar pelningo verslo nenugvelbtų, jam į pašonę lojalią buhalterę įtaisė. Šimtai tūkstančių valdiškų pinigėlių į naujos įmonės sąskaitą byrėjo, nes tik spekulianto gyslelę turintis suktas valdininkėlis puikiai žinojo, iš kur pinigų srautai ateina ir kiek nuo jų nubyrėti gali. Kad viskas vyktų kaip sviestu patepta, valdininkėlis su vietiniu caru turėjo gerai sutarti. Gal kokį procentą, o gal ir gerokai daugiau atseikėti jis privalėjo, bet kol valdiškos įstaigos skyriaus nepanaikino, tol suktasis valdininkas kaip inkstas taukuose vartėsi ir turtai ne metais, o mėnesiais didėjo. Istorija nutyli, kada šeimą sukūrė, bet į porą valdininkas nepėsčią bei labai skaičius mėgstančią žmoną paėmė. Tada turtų augimo sparta tikriausiai padvigubėjo.

Po kurio laiko labai tamsūs debesys virš jo galvos susikaupė, nes sostinėje tokios aferos neliko nepastebėtos, tad šilta kėdė su privalumais buvo prarasta. Skyrių uždarė, o jį iš kart išvarė. Ieškojo jis būdų net keletą metų, kaip iš artimos tremties sugrįžti – juk privalėjo kitų nurodymus vykdyti. Vietiniam carui reikėjo parankinio, tad suktasis valdininkėlis net į politiką nepabijojo pasukti – juk viskas dėl šeimos ir savų vaikų gerovės. Niekas net nesuprato, iš kur pinigai butams, žemei, net ofisui įsigyti atsirado, nors valdininkas ir jo žmonelė valdiškas kėdes okupavę buvo. Taip po truputį jis ir vėl caro artimoje aplinkoje pradėjo sukiotis. Pasisukiojęs keletą metelių, valdininkėlis suprato, kurios valdiškų įstaigų kėdės labai klibėti pradėjo ir jam atitekti galėtų.

Ir kaip netikėta, kad jis ir vėl patapo didžiausias tironas po vietinio caro, nes gavo valdyti šimtus pavaldinių. Kone du metus dūmė akis ne tik saviems, bet ir svetimiems, kad jis į tą pusę net nežiūri. Laikas parodė, kad caro palaiminimo tada tereikėjo, nes viskas neteisėtai juk prasidėjo. Bet spekulianto – komersanto prigimtis nugalėjo, kad suktas valdininkėlis net carą apmauti išdrįso – be caro žinios pasididino sau algą. Ją dabar išmoka ne visą gyvenimą dirbusiųjų lėšų administratorius, o sveikatos neturinčiaisiais besirūpinanti įstaigėlė. Kadangi istorija yra tik apie suktą valdininkėlį, tai bet kokie panašumai ar sutapimai su realaus gyvenimo herojai tėra grynas atsitiktinumas.

Pasakorius iš dvaro.

Palikti komentarą

avatar