Pastebėjimai ir pamąstymai pagal V.Mikalauskį: apie keliones po rajoną

0
166

Į savo pirmąją kelionę išsiruošiau per laukus, pėsčiomis. Ilgai niekas nepastebėjo, kad dingau, tad nueiti man pavyko ganėtinai toli. (O.Tokarczuk). Taip savo pirmąją kelionę aprašo Nobelio literatūros premijos laureatė. Jai tuomet buvo penkeri. Beje ši skiltis taip pat dedikuota kelionei, tad pradedu.

Pradžia

Savaitraščio „Visuomenės balsas“ redaktorė kažkada išsakė pastebėjimą, kad esame vienintelis rajono savaitraštis, kurio komanda pilna apimtimi, karts nuo karto keliauja po rajoną, kad susitiktų su skaitytojais ir savo akimis įvertintų realią rajono padėtį ir pokyčius. Kiti du leidėjai to tikrai nedaro, nes neturi komandos arba jos itin įslaptintos, tarsi Islamo valstybės atstovai. Tad eilinė kelionė, kurios maršruto ilgis – apie 290 kilometrų (metrų neskaičiuosime – aut.past.) ir 29 gyvenamieji punktai. Turiu pasakyti, kad jų būta ir daugiau. Paminėti tik tie, kuriuose stabtelėjome. Net jeigu kiekvienam iš jų skirsiu bent po du sakinius, jau išeis visai nemenkas straipsnelis. Pirmasis punktas – Aukštelkai. Maloni naujiena – iš kaimo centro išvežtas šiukšlių kalnas, bet teniso kortai, sporto aikštynai teberiogsojo tušti. Posūkyje į Kalnelio Gražionis atsirado mistinė nauja vieta rajone. Pasakojama, kad čia paslaptingai dingsta kelio ženklai, kas neabejotinai džiugina vietinius ūkininkus ir kitus kelių kenkėjus, vairuojančius sunkiasvorę techniką. Skelbimų lenta K.Gražionyse skelbė apie parduodamas pentardas (Tokios vištos. Nepainioti su petardomis! – aut.past.). Alksniupiai. Apiręs, parduotuvės „Norfa“ dovanotas suoliukas, kažkoks pastatas, kurio langai užkalti lentomis. Reikia pripažinti, kad buvę kolchozo „Draugas“ fermos – tvarkingesnės už kai kuriuos Radviliškio gyvenamuosius namus. Šeduva pasitiko dviem bokštiniais kranais. Jie, ko gero, šiuo metu vieninteliai visame rajone. Ten sparčiai statomas štetlas. Tai tokie Rytų Europos miesteliai, kuriuose žydai sudarė didelę ar didžiąją gyventojų dalį. Manau, kad čia atliekamų darbų kokybė bus žymiai geresnė, nei po atliktų statybų Šeduvos miesto turguje. Ten paviljono stogo danga jau spėjo pasišiaušti kaip šukuosena, kurią atliko nelabai kruopštus kirpėjo mokinys. Akivaizdu, jog lentelės, kuriomis dengtas stogas, nebuvo tinkamai paruoštos ir tikrai netarnaus dešimtmečius. Išvardinau tik keturis punktus. Pertraukos nebus. Kelionė tęsiasi.

Kelionės tęsinys

Punktas Nr. 5 – Butėnai. Kaima garsus dėl paminklo, kuriame pavaizduotas pacifistų-anarchistų simbolis, gimęs tais pačiais metais kaip ir šio teksto autorius. Šalia jo, Taikos gatvėje, kaimo ir seniūnijos gėda – sukežusi daržinė. Beje, vietos karšti sumuštiniai – itin gigantiški. Prisipažinsiu – neįveikiau. Sidabravas – praktiškų žmonių kraštas, auginantis mišką net ant buvusio profilaktoriumo stogo. Įdomu, kas savininkas? Su malonumu paviešinčiau jo vardą ir pavardę. Tarp kitko, apsilankymo dieną pastebėjau savo kolegę Vilmą Ramanauskienę su dviem į pabėgėlius-pašalpinius panašiais asmenimis, žingsniuojančią link seniūnijos. Beje, tik žabalas neatkreiptų dėmesio į šią žavią, išskirtinai intelektualią damą. Beinorava – dulkėti vieškeliai, užkalti langai, likę nuo totorių antpuolio, bulviakasis 1901 m. paminklas, saugantis kaimo ramybę ir antsnukių nežinantys žmonių draugai – šunys. Tokių mačiau ir Sidabravo miestelyje. Vadaktuose – tušti sporto aikštynai, aptriušęs pieno supirkimo punktas, esantis šalia eksmedpunkto. Ožaičiai, mano nuomone, – superužkampis, su apleistomis sodybomis, užsimiegojusiu ir neišskridusiu gandru. Smulkių ūkininkų kraštas – mačiau keturių karvių bandą. Tiesa, yra įspūdingas paminklas, čia kažkada veikusiai mokyklai atminti. Ten M. Aleksiūnas ir A. Volkovaitė kalbino buvusioje mokykloje gyvenančią moteriškę. Apskritai, mano nuomone, Sidabravo seniūnija – griūvančių daržinių kraštas. Akivaizdu, kad šios vietos seniūnas pelių tikrai negaudo, nors ko stebėtis. A. Čepononio dresūra-mokykla – konservatoriška. Sirutiškiai – užmaskuoti grūdai, specifinė kraštui būdinga detalė – nuo kaimo nutolusios kapinaitės, vandens telkiniai, autobusų kolekcijos. Gal jas pritaikys vištidėms? Ko nežinau, netvirtinu. Ir pirmieji civilizacijos, kultūros požymiai.

Požymiai

Tai asfalto atkarpa šalia Pociūnėlių. Tądien čia vyko sendaikčių turgus, o stadione vietoj gyvųjų dėpsojo nupjautos žolės krūvelės. Skėmiai. Išskirtinis šio kaimo bruožas – ne parduotuvės, o trys beržai, prasikalę pro buvusio traktieriaus (tai pasenęs žodis, reiškiantis viešbutį su restoranu, smuklę, užeigą – aut. past.) laiptus. Apie traktieriaus virėjas – tik su didele pagarba. Prieš Valatkonius nieko naujo. Na ką galima rasti fermų liekanose. Palonuose saulės energijos jėgainės medžiojo šviesą ir gamino energiją. Griūvėsiai, bažnytėlė (gal koplyčia?) ir tyla. Pakiršinio prieigose ropojo kauptukų-purštukų rinkiniais pasipuošę traktoriai ir ramiai pietavo baras. Kur dar yra barų, kurie pertraukų metu užsirakina nuo klientų? Baisogalos priestotį puošė Imantų bendruomenės pastatas. Januškonis – senų automobilių ir kitų autobusų liekanos, griuvėsiai. Kai pagalvoji, nuo karo praėjo jau daug metų, o nuo griuvenų vis dar neapsivalėme. Baisogala. Puikių kebabinių kraštas. Tiesa, šį kartą išbandėme bulvytes su įvairiais priedais. Graži, maloniai aptarnaujanti oficiantė – nemokamas priedas. Šiaip, Baisogala man labiau primena bažnytmiestį. Žinau, kad tokių nėra ir viršaitis dabar seniūnas, o jei tiksliau, seniūnė Renata N., bet čia yra ir knygų namelis. Vaitiekūnai sutiko kombainais kylančiais arkliapupes, kukurūzų laukais (džiaugtųsi sovietinis vadas N.Chruščiovas) ir škurliaturgiu, gal teisingiau – skudurynu. Pašušvį reklamavo vyriškis, nešinas degtinės buteliu ir iškėlęs sugipsuotą nykštį į dangų. Kraštas gražus, tvenkiningas, bet aš priartėjau prie 20-ojo kelionės punkto – Giedraičių, tad…

Dvidešimtas punktas

Taip pat Dievo ir žmonių užmirštas kraštas, bet turintis išskirtinius akcentus ir pramonę. Savaime suprantama, apstu ir apleistų „gyvenimų“. Pramonė tai – malkinė, gerb. skaitytojai, aš nežinau kaip įvardinti įmonę, gaminančią malkas krosnims, židiniams ir pan. Bet tai vienintelis pramoninis, o ne agrarinis (žemės ūkio) objektas šiuose kraštuose, kur vietos gyventojai gali užsidirbti kasdieninei duonai. Čia yra ir istorinė-kultūrinė vertybė – vėjo malūnas, kuriame prieš pusę amžiaus veikė muziejus. Negalėjau nepasinaudoti proga ir neužsukti į svetingą, geranoriškų gyventojų kiemą, kurių valdose ir stovi minėtas malūnas. Pasak teritorijos šeimininkės, tai ne jos nuosavybė, o paveldas, kurį kartą per metus aplanko ponai iš Šiaulių. Malūno restauracijai reikalingas tūkstančius kainuojantis projektas (ir ką veikė dabartinis meras?) bei didžiulės lėšos restauracijos darbams. Prie tokių objektų priskirtas ir šalia stovintis ūkinis pastatas. Aš nenoriu būti pranašu, bet manau, kad nieko nedarant šio malūno laukia Nirtaičių ar Voskonių vėjo malūnų likimas. Tai yra išnykimas. Beje, ponia nuolat įspėjama neleisti smalsuolių vidun, nes jeigu kas atsitiktų… Manau, taip valdžiažmogiai maskuoja savo impotenciją (nepajėgumą) saugant istorinį paveldą. Tikiu, kad situaciją galėtų plačiau pakomentuoti V.Simelis. Daužnagiai. Nagų čia niekas nedaužė. Žurnalistas M.Aleksiūnas maloniai pabendravo su vietiniu gyventoju, pasirinkusiu poilsiui vietą šalia kelio dulkių. Neuždrausi, o ir dėl skonio nepasiginčysi, bet po pokalbio žmogus, regis, rado jėgų nuropoti kelis metrus iki savo namų priebučio. Papušinys pasikeitė, nes gavo dovanų – asfaltą iki Šaukoto. Iki rajono ribos, Šiluvos link to gero neužteko. Kaimo centre esančio negyvo pastato angas kažkas užkalė. Ir pirmą kartą tądien krepšinio aikštelėje išvydau vaikus. Jeigu seniūnas teiktųsi pasirūpinti krepšio lankais ir tinkleliais, būtų labai šaunu. Dar šauniau būtų pereiti į kitą skiltį.

Perėjimas

Ne per gatvę neleistinoje vietoje, o į Šaukotą. Čia dar gyvas inkilų medis. Galima sutikti vieną kitą praeivį, išvysti pravažiuojantį automobilį. Snapą iškišus. Šiaulėnų kalnelių apžvalgos bokštui stabtelėjome Kunigiškiuose. Vienintelis kaimas, kur krepšinį žaidė net trys vaikai. Pagalvokite, net trys vienetai. Šiaulėnai sutiko kritusiu nuo maro kiaulių kompleksu ir vienintele šiuose kraštuose parduotuve, kur šaldytuve ne tik alus, bet ir mineralinis vanduo bei kiti gaivieji gėrimai. Acokavai. Madingi kišeniniai miškai ant apleistų stogų Cibų. Cablų ar kitų blokadinių Stalino karvių-ožkų nebematau. Gal jų augintojai išsikraustė kitur ir kaimelis prarado koloritą. Tikėtina, praras ir medpunktą. Polekėlė. Keista priešatominė slėptuvė už bažnyčios tvoros ir begalė žaliojo slibino gerbėjų (girtuoklių) kurie po garbinimo apeigų voliojosi ant asfalto it plekšnės jūros dugne ir įžūliai kaulijo centų. Ką bepaveiksi ir amžinoji šviesa jiems tešviečia.

Šniūraičių (ir kodėl kalbininkai nereikalauja Virvelių?) miškas buvo priaugęs ruduokių, kazlėkų, paberžių (daugiau nei gausiai!) po to įvyko eilinis lietus. Jam drengiant pasiekėme 29-ąjį kelionės punktą – Kutiškius, pasitikusius malkų reklama (pakrauti nežadėjo – aut.past.) ir uždaryta pervažą, pro kurią vėliau prašliaužė tingus ešelonas, tempiamas romaus lokomotyvo. Vėliau dar lietus, lietus. Radviliškis ir pabaiga.

Pabaiga

Jai šįsyk tik paskutinis taškas.

0 0 votes
Article Rating
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments