Kitą kartą gyvenime, neturėdamas nei nuodėmių, nei talentų patekau į statybos batalioną. Na, kažką panašaus skirdavo smulkiems kriminaliniams nusidėjėliams. Tarybų valdžia, impotentiška nuo įkūrimo, norėjo nemokamos ar simboliškai apmokamos darbo jėgos. Išleisdama milijardus ginkluotei ir broliškų socialistinių šalių rėmimui kitaip ji negalėjo, nes ir turėdama milžiniškus gamtos išteklius ji pirko grūdus užsienyje.
Pradžia
Ji primityvi it mortyra (toks artilerijos pabūklas trumpiavamzdis šaudantis labai aukšta trajektorija arba melžėja, spaudanti karvės spenius, kad ištrauktų pieną iš tešmens. Beje, yra ir kita prasmė šnekamojoje kalboje viliojanti, išnaudojanti vyrus, ypač – jų pinigines. Dabar madingesnis žodis „barakuda“ – kefalžuvė, siekianti 2-3 metrus plėšri žuvis. Nors koks skirtumas? Gyventi nori visi, vieni uždirbdami patys, kiti – svetimo sąskaita. Pasirinkimo laisvė. Jei asilas, kratyk savo piniginę ir džiaukis, kad deramai melžiamas, jei ne – tai ne mūsų reikalas. Įdomu tai, kad minėtas žodis yra daugiaprasmis, dingęs iš dabartinio lietuvių kalbos, sinonimų žodynų. Jį rasite nebent kultūringai pateiktą frazeologizmų žodyne. Kai pagalvoji, gėdytis gimtosios kalbos baisiau, nei lytinis iškrypimas. Pavyzdžiui, pedofilija. Iš kitos pusės, yra Gogolio baubas ir galimas Z. Froido išradimas – vagina dentata (dziundzė su aštriais dantimis, kai kurių vyrų siaubas – aut.past.). Bet aš ne apie tai. Didžiausias baubas – baubiausias, su dantimis yra Radviliškio konservatorių išrastas užtvaras nuo piliečių savivaldybės foje. Gėda? Ne tas žodis. Pedofilija per švelnu. Lai šį reiškinį kvailiau nei kvailai įvardina Moteris Saulė. Įvardins? O ką? Pajuokauti negalima? Juokauju toliau.
Pajuokavimai
Kalbama, kad rajone yra didžiausias, populiariausias, riebiausias, daugiausia kvaištelėjęs (mano asmenine nuomone) ir skaitomiausias miesto ir rajono laikraštis. Jo leidėjas reklamuoja save net dešimtis kartų. Gražu, bet šiame vėdare – tik vienas pilnavertis autorinis straipsnis. Gerai, ne šūdas, o visa kita – skoliniai iš kitų leidinių, apiforminti gal leidėjo, o gal kažkokio gyvūno, panašaus į asilą fotografija. Yra ir kitas panašaus pobūdžio leidinys. Autorinis, originalus straipsnis taip pat, mano nuomone, tik vienas. Išsikvėpė, išsibezdėjo, nukriošo ar kitą negalią įsitaisė žurnalistai, nesiimu spręsti. Būdavo laikai, kai „Mūsų kraštą“ vadino V. Mikalauskio laikraščiu, nes bent 60 procentų visų publikacijų pateikdavo šių eilučių autorius. Pamirškime sotųjį „pliotkininką“, konservatyvųjį oficiozą, atsiverskime „Visuomenės balsą“ – laikraštį Radviliškio miestui ir rajonui. Keturi solidūs autoriniai straipsniai, niekuo nepriminenantys to, ką galima rasti kituose. Puikūs, kokybiški, išskirtiniai. Aš nemandagus, bet už ką kokie nors visuomenės parazitai gauna lėšas už tai, jog nieko nedirba? Retorinis klausimas, neturintis nieko bendro su spauda, bet norėčiau išgirsti, tarkim, kokio G.Lipnevičiaus, L.Garbenio nuomonę šiuo klausimu. Ne kvaili, tikrai ne paskutiniai žmonės, ne patvoriniai. Manote atsakys? Niekada, nes pavyzdžiui, panašios apimties, bet gal didesnio tiražo Šiaulių savaitraštis „Etaplius“ spausdina apie dešimt unikalių straipsnių. Mano patarimas poniai Moteriai Saulei, leidėjams G.Lipnevičiui ir L.Garbeniui: nesugebate dirbti – pasitraukite, nes apskritai mėšlo pasaulyje apstu, o laikraščiai kaip tualetinis popierius tarybiniais metais, nebėra naudojami.
Gerb. skaitytojai, manote, minėti leidėjai padarys išvadas. Geriausia, ką sugebės – apipilti pamazgomis, bet ne pagerinti savo leidinių kokybę bent iki dešimties (juokauju), na iki keturių (vėl juokauju) gerų autorinių straipsnių. Tiesa, gėda žiniasklaidai darys toliau. Be to, aš ir netvirtinu, kad ten, kur turėtų būti leidėjų sąžinė, atsakomybė, būtinai išaugs šungrybiai ar kokie kukurbezdaliai. Iš kitos pusės aš neįsivaizduoju kad galėtų leidėjai šiais sudėtingais laikais susivienyti ir tapti galingiausiu rajono, o ir regiono laikraščiu. Visokie Kelmės „Bičiuliai“ ar Pakruojo „varpos“ – niekalas, prieš kurį neatsilaikytų naujo leidinio žygyje pas skaitytojus. Deja, yra vienas kliūtis naujajam laikraščiui turėtų vadovauti profesionalai, o ne diletantai, nebent Asta V. niekada nesutiks. Tai faktas, labiausiai užsispyręs daiktas pasaulyje ir nepaklūstantis sveikam protui (apie išmintį net nėra kalbos).
Kalbos
Šiek tiek po aštuntos valandos kieme pasirodė ratuota karvė (jokių įžeidimų!). Vietos gyventojai, pamelžę savo stiklainius nuskubėjo ruošti pusryčių. Kiti gal gamino rūgpienį, varškę, bet vienas dalykas akivaizdus, žinomas ir pirkėjams suprantamas. Tai – tvarkingi ūkininkai, parduodantys aukštos kokybės produkciją savo gerbėjams. Natūralią, nenugriebtą ir ženkliai pigesnę, nei prekybos centruose. Gerbiu ir prekybos centrus, kitus maisto ar kitos produkcijos gamintojus, kaskart pateikiančius gaminius vis patogesnius pirkėjui. Paprastas pavyzdys – kepimo popierius su įmontuota pjaustykle. Žirklių, nebent esi snobas, nereikia. Panaudojai pakuotę, gali išmesti, o jei esi praktiškas, pasilaikysi pjaustyklę kitam naudojimui. Tam atvejui, jei nusipirktum minėtą gaminį be pjaustyklės. Arba pica. Italų išradimas, kuriam, kaip juokauja viena to krašto šeimininkė, kad pamaitintų šeimą panaudojo visus maisto likučius. Supratingi žmonė perėmė patiekalą. Paprastas it vinis. Kitoje pusėje – paruošimo instrukcija. Pašovei į orkaitę, mikrobangų krosnelę ir nurodytu laiku trauk laukan bei maitink šeimą ar įsimesk į savo skrandį.
Pasirinkimas parduotuvėse – beribis. Nori originalo? Ir net mūsų kraštuose tai ne problema. Keliauk į Tytuvėnus, kur gyvena tikras italas, turintis originalią picos kepimo krosnį ir pirmyn… Gal brangiau, nei krautuvinė, bet tikrai paruošta itališkai, tad kam keliauti į Romą? Net ekologijos gerbėjai ar kitokie žalieji gerbs, kad tausoji deguonį, naudojamą lėktuvų skrydžiams. Keista, juk straipsnelį pradėjau nuo ratuotos ūkininko karvės. Tiesa, ko čia stebėtis. Štai „Radviliškio krašte“ perskaičiau kažkokio S.Žadeikienės eiles-poeziją-lyriką? Dešimtys svetimžodžių, bet taip vadinamiems poetams tai atleistina. Ir aš kažkodėl prisiminiau kolūkinės tematikos eiles. Bent kiek sukultūrinsiu: „Mūsų kolūkis labai geras/turi penkias karves ir kombainą/tas kombainas turi motorą, o jo vairuotojas daiktą storą./Kai tas kombainas rieda per lauką, to kombaino vairuotojas kažką daro su storu daiktu…“. Romantiška? Galėčiau pažodžiui, bet kalbininkai pripjautų. Ir tai – populiariausiame, skaitomiausiame savaitraštyje! Neįsivaizduoju, kokį talentą reikia turėti, kad tokį opusą įvyniotum į save gerbiančio storiausio, riebiausio, sočiausio laikraščio puslapius. Tad manau, kad trijų savaitraščių bendradarbiavimas kol kas yra sunkiai įmanomas. Vienas – tinginys, išstenantis it vidurių užkietėjimą, vieną straipsnį, kitas – savimyla-narcizas, norintis po to, kai pagyrė save, jį pagirtų kiti. Protingiems žmonėms suderinti nesuderinamus dalykus visai įmanoma.
Dabar teoriniai pamąstymai. Laikraščio redaktorė A.P., jos pavaduotojas S.J., visi kiti – į reporterius, žurnalistus, apžvalgininkus. Techninę personalo pusę praleidžiu. Šių eilučių autorius tik koks nors smulkus žodžiablevyzgininkas, kuriam toli iki R.Valatkos, R.Jakučio, o jei sugebate įvardinti kitus. Bet tai būtų kumštis, smogiantis valdžiažmogiams į smegenis ir „dantis“ (jų „dantų“ protezus – aut.past.). Na, kas ką turi iš gyvenimo apdovanojimų. Tai – Jūsų, ne skaitytojų laisvalaikio pamąstymams. Jų nėra ir nebus. Nebus ir padoraus vietos dienraščio, savaitraščio, bet garantuotas bendras nuosmukis ir aleliuja.
Po žmonos mirties supratau. Viskas niekai ir niekų niekai, bet nežiūrint to vadovaujuosi Rimanto P. nurodytais trys keliais: gerk, vartok „proškus“ (raminamuosius ir pan.) arba eik į priekį kūryboje. Jis, net ir sulaukęs pagarbaus amžiaus, šią funkciją atlieka. Manote
