Prieš kelias dienas Savivaldybėje vyko svarbus susitikimas. Toks svarbus, kad buvo nuslėptas nuo visuomenės akių. Nuo gyventojų užsidarę valdininkai pristatinėjo planą. Jo esmė – reorganizuoti ar likviduoti dar šešias rajono mokyklas. Funkcionieriai nusitaikė ne tik į Šaukotą ir Pakalniškius. Jie taikosi ir į Alksniupiuose bei Pociūnėliuose esančias pagrindines mokyklas. Neatmestina, kad turėtų nukentėti Sidabravo ir Grinkiškio gimnazijos.
Mažėja mokinių skaičius
Švietimo sektorius, labiau nei bet kuri kita sritis, ilgus metus galėjo sulaukti ypatingo dėmesio – nuo 2003 metų Radviliškio rajonui vadovavo Antanas Čepononis. Pedagoginį išsilavinimą turintis dabartinis Seimo narys iki tol dirbo Švietimo skyriaus vedėju. Tikras paradoksas, kadangi mokytojo išsilavinimą turintis politikas taip nustekeno rajoną, kad mokyklose moksleivių skaičius krito daugiau nei perpus. 2003 metais, kai konservatorių partijos politikas perėmė rajono vairą į savo rankas, mokyklose buvo 8 958 vaikai.
Slaptame plane nurodoma, kad šiemet beliko vos 3 788 mokiniai. Tiesa, mokyklinio amžiaus vaikų skaičius Radviliškio rajone yra didesnis – 4 347. Kiek šie skaičiai tikslūs, nėra aišku, nes kituose dokumentuose minimi ir kitokie mokinių skaičiai.
Dalis iškeliauja į kitus rajonus
Tėvų susirūpinimas atžalų išsilavinimu yra natūralus ir visiškai suprantamas. Dažnas rajono gyventojas renkasi kitų rajonų švietimo įstaigas dėl kelių priežasčių. Švietimo kokybė yra ne paskutinėje vietoje. Jos pastaruoju metu stokojama ne viena švietimo įstaigoje. Praeitais metais, po egzaminų, paaiškėjo skandalinga informacija – kas antras Radviliškio abiturientas neišlaikė matematikos egzamino. Tokius skaičius pateikė švietimo temomis rašančio žurnalo „Reitingai“ redakcija. Šią informaciją patvirtino ir pati Švietimo ministerija bei prie jos veikiantis Nacionalinis egzaminų centras.
Patalpų dydis (ne)lemia kokybės
Švietimo įstaigų plotas – viena iš pagrindinių prasto mokymosi priežasčių, kurias įvardija savivaldybės klerkai. Anot švietimą prižiūrinčių rajono biurokratų vedlio Laisvūno Vaičiūno, Radviliškio mokyklose mokiniams pernelyg erdvu. Todėl būtina imtis neatidėliotinų priemonių šiai problemai spręsti. Kitaip tariant, jei kuo daugiau mokyklų ar jų skyrių bus reorganizuota, pertvarkyta ar likviduota, tai ir patys mokiniai pasitemps.
Slaptame dokumente vienareikšmiškai kaltinamos mokyklos. Biurokratai nevengia atvirai įvardinti, kad per daug biudžeto lėšų tenka mokiniams. Nežinia, ar jie pamiršo, kad tai Radviliškio rajono vaikų tėvai savo pajamomis ir suneša rajono biudžetą.
Prasti rezultatai
Slapto pasitarimo metu buvo įvardinta, kad tokias rekomendacijas pateikė Nacionalinė švietimo agentūra. Anot planą pristačiusių skyriaus vedėjo L.Vaičiūno ir jo pavaldinės Juditos Steponavičienės, prastus mokymosi rezultatus lemia tai, kad jungtinėse klasėse yra ugdomas pernelyg didelis mokinių skaičius. Tačiau to nepatvirtina tos pačios agentūros atlikta analizė, nes jungtinių klasių neturinčios švietimo įstaigos nežiba savo rezultatais. Radviliškio mieste esanti Lizdeikos gimnazija, neturinti jungtinių klasių, „pademonstravo“ itin prastus rezultatus – mokiniai ne vieną egzaminą išlaikė gana skurdžiais rezultatais.
Kaip nurodo minėta agentūra nurodo, kad Radviliškio rajonas patenka tarp prasčiausių didžiųjų kaimiškųjų savivaldybių. Taip yra todėl, kad 10 tūkstančių mokinių neturi nei vieno šalies ar tarptautinių dalyko olimpiadų ar konkurso prizininko. Panašu, kad valdininkai nusprendė kaimą padaryti atpirkimo ožiu ir dar labiau pabloginti kaime gyvenančių žmonių gyvenimą.
„Optimizavimas“
Plane nurodoma, kad vienam mokiniui tenkančios lėšos yra pernelyg didelė našta biudžetui. Todėl, anot plano rengėjų, būtina imtis priemonių švietimo įstaigoms optimizuoti. Panašu, kad rajono valdantiems konservatoriams bei jų politiką aklai vykdančiam liberalų partijos nariui L.Vaičiūnui būtina uždaryti kuo daugiau mokyklų. Ar tokia politika, kai kovojama su padariniais, o ne priežastimis, neįtakos rajono gyventojų skaičiaus mažėjimo, sunku pasakyti. Kiek toks vadinamas optimizavimas leis sutaupyti, kol kas nėra aišku.
Dėl tokios mokyklų naikinimo politikos labiausiai nukentės kaimiškose vietovėse gyvenančių šeimų vaikai. Pavyzdžiui, arčiau rajono pakraščio esančiuose kaimuose gyvenantys moksleiviai į švietimo įstaigas turės važiuoti keliasdešimt minučių, o keltis šeštą valandą ryto ar net dar anksčiau.
Direktorių komentarai
Rasa Saliamorienė, Alksniupių pagrindinės mokyklos direktorė.
Jau keletą metų iš eilės mūsų mokyklos bendruomenė vis ,,palaistoma lediniu vandeniu“. Spaudoje, viešuose pokalbiuose, kartais ir neatsargiuose kolegų komentaruose, tenka išgirsti, kad mūsų mokyklai artėja reorganizacija arba visiškas uždarymas. Toks ,,grūdinimas“ verčia mus stiprėti ir stengtis pateisinti savo, kaip reikalingos savo kraštui įstaigos, vardą. Man neteko nei karto iš mokyklos steigėjo išgirsti apie planus uždaryti Mūsų mokyklą. Mums niekada nebuvo pareikštas joks priekaištas apie nesugebėjimą disponuoti mokyklai skirtomis
lėšomis. Mūsų mokyklos vaikai nedaro jokių teisės ar tvarkos pažeidimų. Mokykloje dirba tikri
profesionalai. Nuoširdžiai tikiu, kad priimant bet kokius sprendimus, bus bendraujama su mokyklos bendruomene ir niekas to nedarys slaptai. Galima daryti prielaidą, kad periodiškai
skleidžiant informaciją apie įstaigos reorganizaciją siekiama pasėti nepasitikėjimo mokykla sėklą, tačiau mūsų mokyklą renkasi tėvai, kurie pasitiki mokytojais, kuriuos tenkina įstaigos
vidaus kultūra, kurie mato, kad čia saugu, kad kiekvienas vaikas matomas, gerbiamas ir ugdomas. Metus trunkanti pandemija parodė, kad mažos mokyklos turi daug privalumų, lyginant su didžiosiomis miestų mokyklomis. Mums nesudarė jokių sunkumų skirti srautus, individualizuoti ugdymą, mums pavyko pasirūpinti kiekviena šeima, lanksčiai reaguoti į pokyčius. Žurnalas ,,Reitingai” jau antrus metus išskiria mūsų mokyklą kaip vieną labiausiai
auginančią vaiką Lietuvos pagrindinių mokyklų tarpe, taip pat kaip aukštus pasiekimus PUPP demonstruojančią kaimo mokyklą. Nebūsiu labai originali sakydama, kad kaime niekas neegzistuoja atskirai pats sau. Visos organizacijos, kolektyvai, sambūriai yra sudaryti iš tų pačių žmonių. Tad gyvybė, kurią kaimui teikia mokykla, yra svarbi ir juntama. Turiu vilties, kad valstybinė regionų politika kažkada atsigręš ir į regionus, o susenusiuose ir apmirusiuose kaimuose džiaugsmo likę nedaug…
Mes naikinamės sparčiai – nebeturime pašto skyriaus, kultūros namai ir ambulatorija taip pat jau tik kitų įstaigų filialai. Esu girdėjusi tokį palyginimą. Kai vaiko paklausė, kas per daiktas yra megztinis, šis negalvodamas atsakė: tai toks drabužis, kurį aš turiu apsirengti, kai mamai pasidaro šalta… Tikiu, kad mūsų situacija tikrai kitokia ir už mus be mūsų nuspręsta nebus.
Aš tokių žinių neturiu ir labai būčiau Jums dėkinga, jei jūs man nurodytumėte, kur aš galėčiau rasti 2021-2025 metų Radviliškio rajono švietimo įstaigų reorganizavimo planą. Kol viskas yra tik gandų lygyje, neprisiimu atsakomybės komentuoti.
Rajono valdžios sprendimą reorganizuoti gimnaziją vertinčiau neigiamai. Pradėjus sklisti kalboms, kad mokykla bus uždaryta, tėvai savo vaikus pradeda vesti į kitas mokyklas, o tai prisideda prie dar labiau mažėjančio vaikų skaičiaus mokykloje. Krinta mokyklos prestižas visuomenės akyse. Asmeniškai nežinau, kur susitaupytų rajono biudžeto lėšos. Patalpas vis tiek reikia prižiūrėti ir šildyti. Į Sidabravo gimnaziją pirmieji mokiniai išvyksta 7 val. Jeigu reikėtų vežti dar į Šeduvą, sunku būtų įsivaizduoti, kada vaikams ryte reikėtų keltis. Tėvai savo vaikus išleis su tamsa ir sulauks jų tik su tamsa. Pirmiausia reikėtų išasfaltuoti kaimo kelius, o po to galima optimizuoti tinklą pagal užsienio pavyzdžius. Nors rajone tarsi atstumai nėra dideli, bet jei prastais keliais galima važiuoti tik antra pavara, tai 7 kilometrų kelionė užtrunka pusę valandos. Prancūzijoje net miško keliukai asfaltuoti, tai jie savo mokinius gali vežti ir 20 km. Dėl priemonių, galinčių optimizuoti švietimo įstaigoms skirtas lėšas, tai siūlyčiau stiprinti mokyklų savivaldą ir leisti pačioms mokykloms planuoti savo išlaidas. Be to, nemanau, kad visiems rajono moksleiviams turėtų būti išleidžiama tiek pat lėšų skaičiuojant kiekvieną vaiką skirtingose mokyklose. Kaimas ar miestelis tol patrauklu ir gyvybingas, kol turi mokyklą. Jei mokyklos nėra, jaunos šeimos čia nesirinks gyventi.
Aš manau, kad mokyklos kaimuose ar miesteliuose turėtų išlikti iki tol, kol jos bus reikalinga visai bendruomenei, tėvams ir jų vaikams. Taip pat kol mokykloje bus mokinių klasių komplektų ir grupių formavimui, pagal galiojančius dokumentus. Dėl mokyklos uždarymo sprendžia steigėjas, vadovaujantis vietos savivaldos įstatymu. Jeigu mokykla ir jos kolektyvas pateisina tėvų ir vaikų lūkesčius, renkantis mokyklą, tai reiškia, kad ji reikalinga.
Šiais laikais tėvai yra pakankamai išsilavinę ir renkasi mokyklą savo vaikui, kurioje yra užtikrinamas kokybiškas pamokinis ir popamokinis ugdymas, dirba geri specialistai, sudarytos geros ugdymosi sąlygos ir aplinka, vaikas mokykloje jaučiasi saugus. Mokykla tokiame atokiame rajono kampelyje, mano nuomone, yra būtina. Atsižvelgiant į dabartinį mokinių skaičių, besiugdančių mūsų mokykloje, toks sprendimas, manau, nebūtų tikslingas ir nėra būtinas. Taip pat matome, kad jaunų šeimų su mažamečiais vaikais daugėja. Mūsų mokykla racionaliai naudoja skirtas savivaldybės lėšas, nepanaudotas kasmet grąžiname į savivaldybės biudžetą. Visos įstaigos gauti vienodai lėšų vienam mokiniui manau negali, nes reikia atsižvelgti į mokyklos geografinę padėtį, nes vaikai privalo būti pavežami, taip pat priklauso nuo pastatų ploto, jų techninės būklės ir kt. Manau, kad ateitis Pociūnėlių miesteliui ir aplinkiniams kaimams gali būti liūdna, nes jaunos šeimos nebenorėtų įsikurti, artimiausia mokykla kitame rajone būtų už 14 km, Radviliškio rajone už 16 km. Šeimoms būtų sunku derinti darbus su vaikų ugdymu. Dėl mokyklos vienokio ar kitokio paveikimo turėtų būti sprendžiama atsakingai ir protingai, atsižvelgiant į esamą padėtį ir jos poreikį bendruomenei.
