… Kai katė eina, ji pakaitomis žingsniuoja tik kairėmis ar dešinėmis letenomis. Vieninteliai kiti gyvūnai visame pasaulyje, kurie eina tokiu pat būdu – žirafos ir kupranugariai.
Pradžia
Panašiu būdu eina ir žmogus. Tiesa, jis dvikojis. Nesumanykite teigti, kad jis nėra gyvūnas, kilęs iš primatų (beždžionių). Nesutinkate? Jūsų problema. Aš paviešinsiu kitas. Įtariu, kad V.Kudirkos gatvėje, name kuriame gyvenu, apsigyveno komercinio sekso darbuotoja, prostitutė, kuri užsiima lytiniu santykiavimu už materialinį atlygį. Liaudis jas vadina k…vomis arba b… dėmis. Kodėl taip manau? Eilę vakarų į kiemą įrieda pienburniškos išvaizdos, jaunimo vairuojami automobiliai. Vairai (Vairuotojai. Kažkada vadino ir šoferiais) ilgai ir nuobodžiai, bet šlykščiai garsiai signalizuoja kieme, tarytum nesugebėję iš anksto sutarti dėl pasimatymo. Užimtumas? Iš kitos pusės gal visai be reikalo aprašau seniausios pasaulyje profesijos atstoves. Kas galėtų paneigti, jog po daugiabučio stogu įsiveisė koks nors narkotikų prekeivis. Atvažiavo, pyptelėjo, taip pranešdamas, kad nekantrauja sulaukti dozės. Vėlgi, kai bandau persisvėręs per palangę ir apsiginklavęs žiūronais užfiksuoti „banderlogų“ (Skaityti R.Kiplingą) automobilių numerius, jie iš vietos pajuda dideliu greičiu ir pasišalina. Kitas straipsnis apie asmenis, kurie teoriškai turėdami smegenis, bet nežinodami ką su jomis daryti, turėtų pasišalinti patys.
Pasišalinimas
Tai – Jaunimo apdovanojimų ir vasaros palydėtuvės. Suprantu, reikšminga, įdomu, bet… Yra vienas didelis „bet“. Tarkim, šeštadieninis koncertas miesto parke, kad ir iki vėlumos, nuo triukšmo tirtant aplinkinių namų sienoms ir langams, gali būti pateisinamas. Miestiečiai turės progą pailsėti sekmadienį ir atgavę jėgas pėdinti į darbą. Kad ir
„Maximoje“, kurioje žmonės dirba ir iki 23 valandos. Dabar, sekmadienį, kažkokie keistuoliai organizavo staigmeniškai – bočišką, bezmėniškai nukvakusį koncertą. Garsiai Lietuvos dainininkei – jokių priekaištų. Tobula. Ir vėl grįžtu prie pagrindinės minties – kas organizatoriams leido organizuoti renginį iki pat vidurnakčio. Tai turėjo pasekmių. Aplinkiniai dirbantys gyventojai buvo priversti neišsimiegoję eiti į darbą. Galų gale yra Antaniškių estrada (atsiprašau, konservatorių numarintas reikalas) ir konservatorių pasididžiavimas – myžalkės parkas.
Atokiau nuo gyvenamųjų namų triukšmaukite į valias. Be to, aplink apstu krūmų. Teoriškai ir praktiškai mūsų rajone (kvartale) gyvena ir tūlas seniūnaitis. Labiau formalus tipas, nes niekad neteko girdėti, kad būtų užsukęs į svečius pas savo gyventojus, nesiaiškino jų poreikių, nesidomėjo kiemų apšvietimu ir danga ar kitomis rūpimomis problemomis. Panašių renginių organizavimu sekmadieniais ar panašiai. Čia aš kažkodėl atitrūkau nuo temos ir pradėjau mąstyti apie šūdvabalius-mėšlavabalius, skarabėjus ir rinkėjus, valdžion stumiančius niekalus, o tų niekalų…
Niekalai
Tiktų „graboriai“, duobkasiai, kirviai. Ne komunizmo šaknų kirviai, o apskritai kirviai su ašmenimis ir pentimis. Apie tai pagalvojau perskaitęs straipsnį savaitraštyje „Etaplius“ apie popierinės žiniasklaidos saulėlydį. Kažkada gerbiama ketvirtoji valdžia nusirito į patį išvietės duobės dugną. Kad turinys būtų iškeltas į paviršių, prireiktų ne vieno kilogramo mielių. Tai visiškai suprantama net mūsų rajono mąstu. Čia yra trys dienraščiai ir garbinga konkurencija turėtų būti naudinga. Ką turime? „Radviliškio naujienos“ (oficiozas) nuolat
dergia rajono merą. Gal keršija už tai, kad prarado lovį (už Savivaldybės informacijos viešinimą gaunamas lėšas)?
Manau, jog mano skaitytojai niekaip neapkaltins manęs meile valdžiažmogiams (viršūnėlėms), bet kritika turi būti adekvati. Tame pačiame laikraščio numeryje, kuriame koneveikiamas V.Simelis, į dangaus aukštumas keliamas buvęs meras. Jis paminėtas net septynis kartus. Yra ir trys nuotraukos. Kas galėtų paneigti, jog „R.N“ nėra kišeninis A.Čepononio oficiozas? Ir nejau leidėjas-redaktorius bukas it sibirinis veltinis, nesuprantantis, kad tokie veiksmai smukdo žiniasklaidos prestižą.
Kitas leidinys – „Radviliškio kraštas“, įsivardinantis kaip riebiausias, storiausias, skaniausias (ironizuoju) perspausdina patobulintus, ankstesniuose numeriuose jau publikuotus tekstus, savaitraščio turinį užkemša kitų leidinių, tarkim, „Ūkininko patarėjo“ tekstais (iki pilnos laimės dar trūksta „Laisvo laikraščio“, „Karšto komentaro“ ir pan. Paskutinis numeris man pasirodė net kur kas prastesnis už pirmąjį. Tai mano nuomonė. Bet sutikite, jog geri redaktoriai, žurnalistai gatvėje nesimėto. Nūnai dirbti pas leidėją galėtų tik didžiausias kvailys, turintis buivolo skrandį. Kam tas skrandis? Kad neapsivemtum nuo politinės leidėjo didybės manijos ir jo politinio narcicizmo. Deputatas pasakė, deputatas naudoja tualetinį popierių ir valosi dantis, ir t. t., ir pan. (ironizuoju).
Abu leidėjai panašiais savo veiksmais tiesiog žlugdo žiniasklaidos autoritetą. Manote, po šio parašymo kas nors ims keistis? Nesitikėkite. Bet aš tikiu, kad skaitytojų mąstymo pokyčiai neišvengiami. Jų skaitymo įpročiai keisis. Tik tam dar reikia šiek tiek laiko.
Laikas
Jį sugalvojo žmogus ir net įrankius jam matuoti sukūrė, bet net ir genialiausias fizikas nepasakytų, kas yra laikas. Na, dar radiacija. Nors jos nematome, ją galima fiksuoti prietaisais. Yra ir atomai, jų sudedamosios dalys ir pan. Gravitacija (traukos jėgą) jaučiame savo kailiu, o laiko, deja, neregistruoja jokie prietaisai, bet jis yra. Ne tik yra, bet ir dovanoja įvairenybes. Neseniai knygyne nusipirkau nukainotą A.Ališausko knygą „Kostas: eskizai scenos generolo portretui“ – kino, teatro aktoriaus, bardo Kosto Smorigino autobiografiją. Parašyta puikiai. Kodėl nukainuota, suprasite perskaitę. Ramia širdimi leidinį padovanosiu bibliotekai ar knygų nameliui. Bet… atradau įdomių detalių. Nesenos kelionės metu (nors kiti savaitraščiai taip pat skelbiasi esantys lyg ir miesto-rajono laikraščiai, bet po rajoną visai nevažinėja, medžiagos nerenka, su pašnekovais nebendrauja, o tik perspausdina bendruomenių parengtą informaciją) mačiau paminklą Slotkų sodybai ir buvusiems Pilvelių kaimo gyventojams atminti. „Tyla/Ištuštėjusi Tėviškės žemės“. Tai štai K.Smoriginas pasakoja apie gastroles Kolumbijoje, kur juos šiltai sutiko vietos lietuvių Slotkų šeima, apgyvendinusi fazendoje „Lituanika“. Be abejo, apie Kolumbiją, Bogotos merą A.Mockų. G.G.Markeso „Šimtą metų vienatvės“ žino dauguma, jei ne visi skaitytojai. Apie narkobaronus, niekaip nesibaigiančius pilietinius karus patylėsiu. Įdomu tai, kad Slotkų pavardė nėra dažna ir tikėtina, kad gali būti ryšys su Kolumbija. Nespeliosiu, bet esu tikras, kad panašios medžiagos nei „R.K“, nei oficioze nerasite, nes viename keliama uodega eksmerui, kitame – vietinio raugo deputatui, tad tikros rajono aktualijos jiems visiškai nė motais.
Nulis
Toks skaičius išrastas neva majų, neva indų ir ne tik tai. Vienądien mane užkalbino garbi ponia ir paprašė, kad parašyčiau apie tai, jog Laisvės alėjoje, prie šiukšlių konteinerių aikštelės nėra apšvietimo. Be to, kažkokie gudragalviai nusprendė pastatyti po liepa. Jis nuolat apdergiamas paukščių. Kaip pasakoja moteris, ji dėl šių problemų jau kreipėsi į seniūną. Kadangi nesulaukė tokios pagalbos kokios tikėjosi, paprašė jos pastebėtą problemą paviešinti. Susidaro įspūdis, kad kreiptis į seniūną tas pats, kaip įdėti raštelį į Raudų sieną. Seniūnas vadovaujasi taisykle: seniūnas miega – alga eina. Be to, apšvietimas nebūtinas, norintiems atsikratyti rakandų ar sukapoto lavono dalių. Tad poniai patarčiau šiukšles nešti šviesiuoju paros metu. Suoliuką po liepa reikėtų vertinti kaip išmintingą valdžiažmogių sprendimą. Kuo rečiau ant suoliuko kažkas sėdės, tuo ilgiau jis tarnaus. Nėra ko sėdėti ir mėgautis vaizdu į apleistą automobilių aikštelę su šiukšlynu, tūlo vietos deputato nuosavybe. Be to, yra ir kur kas įdomesnių problemų. Pavyzdžiui, šilumos tiekėjai eilinį kartą įrodė, kad nesugeba nei planuoti, nei dirbti. Karšto vandens tiekimas nutraukiamas atšalus orams.
Esama ir rimtesnių dalykų. Esu „teliaus“ klientas. Anksčiau atsiskaitant už paslaugas pakakdavo bet kurioje „Maximos“ kasoje pateikti kortelę. Dabar ant popieriaus turiu užrašyti kodą ir mokesčio sumą. Manote kažkam nuo to patogiau? Tiek to, smegenų „teliukų“ vadams neįkrėsi – ne košė, tad metas pabaigai.
Pabaiga
Šios skilties, pradėtos vasaros pabaigoje, neskubėjau baigti ir rudens pradžioje. Per tą laiką V.Kudirkos gatvėje esančio 2A namo laiptinėje aptikau referendumo aprašą. Jame sprendžiama dėl kažkokio tipo noro nurėžti prie namo augančią nuostabią sidabrinę eglę. Sulaukiau ir naujos savaitraščių bangos. Oficiozas eilinį kartą tyčiojasi iš rajono mero, tam reikalui panaudodamas 256 žodžius ir dvi raides. Šalia keturis kartus, žinoma, tik gerame kontekste, minimas seimūnas. Pridėtos ir dvi nuotraukos. Pamiršta paminėti, kad ir jis svajojo apie straipsnyje minimą apdovanojimą. „R.k.“ dešimt kartų minimas vietinio raugo deputatas.Yra ir nuotrauka. Įsidėminta, kad jis, it Gudijos diktatorius reklamuoja savo sūnų, demonstruodamas tėviškus jausmus. Beje, sutikę šį politinį narcizą galite paklausti apie įdomų alimentų mokėjimo būdą. Jis originalus, bet ne toks baisus, kaip paskutinis skilties taškas.
