Pastebėjimai ir pamąstymai pagal V.Mikalauskį: patirtis ligoninėje ir laikraščių apžvalga

0
498

„Atmink ir vykdyk:

1… Nėra nervų, širdies, gailesčio, – tu pagamintas iš vokiško plieno. Po karo tu gausi naują sielą, aiškią širdį – dėl savo vaikų, dėl žmonos, dėl Didžiosios Vokietijos, o dabar veik ryžtingai, neabejodamas!“. (Iš vokiečių kareivio atminties).

Pradžia

Manau, kad pratarmei ši citata tiks. Spėju, jog dalis skaitytojų apie tokią atmintinę nė nebuvo kada nors girdėję. Tiesa, tema kiek kitokia. Ji apie lauknešėlių perdavimą į ligoninės izoliacinę palatą. Pirmą perdavimą atlikau ryte. Po skambučio įstaigos duris atvėrė rūškanoka personalo atstovė. Siuntinuką paėmė. Padėkojau. Vėliau, prieš aštuonioliktą valandą nešmens perdavimas netikėtai įstrigo. Mygau mygtukais, bet rezultatas buvo nulinis. Nupėdinau į ligoninės rūbinę (ten veikia kitas siuntinukų perdavimo punktas), pasidomėjau kaip būtų galima ligoniui perduoti nešulį. Patarė skambinti. Grįžau ir dar kartą pabandžiau laimę. Pavyko iš pirmo karto. Duris atvėrė angeliško grožio ir išskirtinai aukštos kultūros medicinos seselė. Ji maloniai paaiškino, kad mygtukas kartais streikuoja. Be to, yra ir telefono numeris, kuriuo taip pat būtų galima išsikviesti personalą. (O ką daryti, jei telefoną palikai namuose?). Iš nuogirdų žinau, kad personalas šiame sudėtingame ir itin atsakingame poste yra minimalus. Kameros, kurios pagalba iš savo posto medikai galėtų stebėti, kas vyksta prie durų, nėra. (Kamera pageidautina be mikrofono). Mano nuomone, peršasi nemaloni išvada. Į atsakingus postus konservatoriai pasistengia skirti savus, nors ir durnus. Akivaizdu, kad ligoninės administracija nesugeba tinkamai, efektyviai atlikti jai pavestų pareigų. Kas trukdo prie izoliacinės palatos iškabinti išsamią instrukciją? Tarkim, jei per 15 minučių nesulaukėte personalo atstovo, skambinkite telefonu 8 422 532 67. Tiesa, ant durų yra daug, įvairių instrukcijų. Pavyzdžiui: „Gerbiami pacientai! Paspaudę iškvietimo mygtuką būkite kantrūs“. Ką tai reiškia, nežinau. Medikai visad linkę apeliuoti į kantrybę, mokytojai – į pakartojimą. Šiaip už šiuos smulkius nesusipratimus vis tik yra atsakingas ligoninės direktorius, turintis ir ūkio dalies vedėją (atsakingą už mygtukus, kameros įrengimą) ir slaugos administratorę, kuri galėtų (turėtų, privalėtų) paruošti išsamias instrukcijas įstaigos lankytojams. Bet vėlgi, mano nuomone (o nuomonė nėra faktas) koks direktorius, toks ir pavaldus personalas. Faktiškai, būdamas publicistu, o ne žurnalistu, aš lyg ir neturiu teisės kreiptis komentaro į ligoninės direktorių, bet dabar bus… P.S.

P.S

Tai lotyniškų žodžių post scriptum trumpinys, reiškiantis po to, kas jau parašyta, t.y, prierašas pasirašius laišką ar kitą opusą. Dar gali būti P.P.S. (dar kartą po to, kas jau pasirašyta).

Dabar teiginys, kurio įrodyti negaliu. Kažkada su ligoninės direktoriumi žodžiu sutariau, kad tuomet, kai apie ligoninę rašysiu opiais klausimais, o ne dėl smulkmenų, galėsiu kreiptis į jį asmeniškai. Pabandžiau, kai įsmegau į pliurzę prie senojo korpuso. Tarpininkavo sekretorė. Buvau sutiktas gana šaltai. Teo laukti. Patarė pakentėti dėl laikinų nepatogumų. Po tokio priėmimo nusprendžiau, kad direktoriaus žodis vertas nedaug. Tai pirmos gildijos pirkliams, džentelmenams pakakdavo savo žodžio, nereikėdavo jokių raštiškų įsipareigojimų. Ergo (vadinasi) ateityje laukti už durų it koks benamis šuo, neketinu. Arba sutarimas galioja (Žurnalistams taip elgtis neleistų jų etikos kodeksas) arba jo nėra. Suprantu, užimtumas, kiti dalykai, bet man vyriškas sutarimas – šventas. Arba susitinkame be jokių pažeminimų, arba rašau savo skiltį be įstaigos vadovo komentaro, nuomonės. Beje, tą ir esu priverstas daryti, o dabar – nauja skiltis. Ji – vietos spaudos apžvalgai.

Apžvalga

Šįkart pradėsiu nuo „R.K.“. Yra trys autoriniai straipsniai, leidėjas šįsyk paminėtas tik šešis kartus (su nuotraukomis), bet jis minimas ir „V.B.“, tad bendras paminėjimų skaičius – trylika (velnio tuzinas) ir jam atitenka politinio savaitės Narcizo titulas. Nuo jo nedaug atsilieka eksmeras, paženklintas vienuolika kartų, iš jų penkis – oficioze (R.N.).

Šiaip džiugu, kad „R.K.“ kolegos nestokoja humoro jausmo. Viename autoriniame straipsnyje rašoma, kad „Be lifto į aukštesnius poliklinikos ir ligoninės aukštus negali patekti neįgalūs gyventojai, taip pat problematiška sunkiems ligoniams patekti į ketvirtame ligoninės aukšte įsikūrusį Dializės skyrių“. Šiaip poliklinikos liftas vis dar veikia. Juo naudojasi lankytojai ir darbuotojai. Lifto ligoninėje vis dar nėra, tad asmenims, norintiems patekti pas odontologus, į psichikos sveikatos centrą, Dializės skyrių išties yra sudėtinga. Numanau, kad norite paklausti kur čia įžvelgiu humorą. Paaiškinsiu. Dializės skyrius yra trečiajame senosios ligoninės korpuso aukšte. Ir šis korpuso pastatas apskritai tėra triaukštis. Ketvirtąjį aukštą jam „pastatė“ straipsnio autorius. „V.B.“ šį kartą šeši autoriniai straipsniai, ofizioze… Jame – tik sraigės. Puikus reklaminis, bet ne rinkiminis tekstas. Beje, pastebėjai, kad vis dar pasitaiko jį perkančių piliečių. Įdomus reiškinys, nors per praėjusią savaitę bent tris kartus sulaukiau priekaištų, jog neberašau savo skilties. Tai buvo „R.K.“ skaitytojai, o aš noriu brūkštelėti apie kitus skaitytojus.

Skaitytojai

Vienądien, parke esančiame knygų namelyje aptikau S.Parulskio „Sraigė su beisbolo lazda“. (2006 m., leidykla „Baltosios lankos“). Trečiajame puslapyje esanti dedikacija bylojo „Vikai-pikai aštuonioliktojo gimtadienio proga nuo Olios, Arūno. Skaityk ir prisimink mumi! 🙂 (2007-04-14, autobuse). Prisipažinsiu, apie šį leidinį iki tol nieko nesu girdėjęs, nors įsivaizdavau, kad esu pakankamai susipažinęs su šio autoriaus kūryba. Jo opusai išversti ir išleisti bent 16 pasaulio valstybių. Jis (S.Parulskis – red.past.) yra trečias nūdienos lietuvių literatūros stulpas. Iš triumvirato – Aidas Marčėnas, Kęstutis Navakas, S.Parulskis. Kad Vika-pika…. Pika(s) turi begalę paaiškinimų. Tai – ir kalno viršūnė, ir kortų pavadinimas, ir ilgio matas, ir burės kampas, o psichiatrijoje – iškrypimas, kurio nedetalizuosiu, o apie pikantiškus patiekalus ir pikantišką sueities pozą girdėjo, ko gero, visi. Tad suprantu Viką. S.Parulskis – ne visiems, o tik pikantiškos literatūros gerbėjams. Tad esu dėkingas nepažįstamajai, palikusiai šią knygą miesto parko knygų namelyje. Galėčiau pabandyti užbaigti šį skyrelį minėto autoriaus maniera. „Kai debesys suvyniojo dienos kilimą, o katė, iškėlusi visas letenas į dangų meldė mėnulio sėkmingos medžioklės, aš vis dar buvai įstrigęs parulskiadoje“. Knyga veikė taip pat efektyviai, kaip beisbolo lazda į pakaušį ir neturėjo nieko bendro su keistu (švelniai tariant) vietos socialdemokratų (būtent jų) vadu. Iki socialdemokratijos, mano nuomone, jis nebeaugo ir nebeužaugs, nes yra dalykų, kuriuos mums dovanoja tėvai ir mes patys, iki 5-6 metų amžiaus. (Skaityti E.Berne). Ir šiaip gyvenimas kartais panašus, pasak S.Parulskio, „į architektūrinius šikinykus, saugomus valstybės“. Štai šio intelektualinio chuligano, galvojusio, kad sovietmečiu „idiotai sėdėdavo durnynuose arba partijos komitetuose“, o „konkolams reiktų siūti batus“ ir pasiekėme skilties pabaigą.

Pabaiga

Kartais galvoju, kad sovietmečio saulėlydyje, tik atgavus nepriklausomybę, demokratijos būta daugiau. Savas tarybas turėjo rajono miestai, miesteliai, o rajono taryboje buvo 55 deputatai (po vieną tūkstančiui gyventojų – aut.past.). Po to prisimenu ne patį blogiausią Radviliškio seniūną :Leoną Grigaliūną (bent rimuojasi) ir istoriją, papasakotą Naujosios gatvės gyventojos Vilmos R. (vardas pakeistas). Esą gatvėje po langais kažkokiu nesuprantamu viduriavimu susirgo šviestuvas. Lyg pasikėlęs į puikybę jis imitavo policijos švyturėlį. Iš pradžių lyg ir nieko. Vėliau šis signalas ėmė gręžti smegenis. Užuolaidos per liepos karščius tapo dar vienu išbandymu. Kai ponia paklausė kur kreiptis, pirštu ir liežuviu bedžiau į seniūniją. Teoriškai jos atstovai kartas nuo karto turėtų apeiti (juokinga) apvažiuoti miesto gatves ir įvertinti apšvietimo situaciją. Bet tai labiau tik teorija, o praktiškai… Praktiškai tai konservatorių valdymo pasekmė. Turime jų statytinius ligoninėje, seniūnijoje. Žinome jų akių muilinimo ir makaronų kabinimo ant ausų metodus, bet vis tiek kartais užkimbame. „Jie pasikviečia didžiapadę dainininkę, atšokusiais dantimis, dar kažkokį estrados pyderą su blizgančiu čigonų barono chalatu, bobas, dainuojančias šlykščias liaudies dainas apie rūtas ir bernelius, senius išvarvėjusiomis akimis ir šlapiais klynais, griežiančius klaikiausius garsus skleidžiančiais smuikeliais“. (S.Parulskis). Kai kam to ir pakanka. Prisipažinsiu. Muzikinės klausos neturiu, o ir dar likusi – apverktinos būklės. Tačiau aš kur kas mieliau klausausi „gyvūnėlių“ („The Animals“). Tekančios Saulės namų paskutinės sen.graikų raidyno raidės „Omega“.(„Mergaitės blizgančios it perlas akimis“), A.L.Vėberio melodijų iš „Kačių“ „Operos Fantomo“ ar M.Ravelio „Bolero“. Dėl skonio nesiginčijama, bet manau, kad jeigu tokių atsirastų daugiau, Radviliškio konservatoriai patirtų nemokamą kelionę unitazu ir kanalizacijos vamzdynais (alegorija – aut.past.).

Tikėtina, kad ir naujas seniūnas užsiimtų ne senovės lietuvių dievo Piziaus garbinimu, bet ir miesto apšvietimu. Išgyvenusiems iki paskutinio skilties taško – nuoširdi padėka.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia